B.Banevičiūtė, kurios šiuolaikinio šokio spektakliai vaikams, ypač „Mozaika“ kūdikiams, keliauja per pasaulį, žino, kaip svarbu nustatyti žaidimo taisykles. Sau, šokėjams, žiūrovams. „Spalvotų žaidimų“ susitarimas su žiūrovais (jų tėvais pirmiausia) – nepulti žaisti, kol artistė nepakvies. Nežinau, ką choreografė susitarė su artiste, bet matau, kad G.Subotinaitė atvira dialogui – ką čia, žaidimui! – su nenuspėjama kūdikių publika. Pašoksi tu jiems. Spektaklis dar neprasidėjo, o iš visų kampų žmonija jau veržiasi dūkti scenos centre.
Patrauklus tas personažas, kuriuo tampa Giedrė per „Spalvotus žaidimus“. Draugiškas šokantis Namukas basomis kojomis. Mergaitė karalaitė suraitytomis kasytėmis ir pūstu sijonu. Žaidimų bičiulis nykštukas. Ji ne tik šypsosi. Ji dosni. Kiekvienas spalvotas kaspinas, rutuliukas ar sviedinys, kurį artistė traukia iš mažųjų palapinių, bus skirtas ne tik šokti, bet ir pasidalinti, kad visi, kas nekantrauja tėvų glėbiuose, šoktų ir žaistų drauge.
Improvizacija? Taip, pati tikroji. Atsisuka artistė naujam epizodui, o nelauktas partneris jau išdygęs, jau beimąs spektaklio rekvizitą. Vadinasi, teks šokti ne tik su spalvotais lankais, bet ir su keliais vaikais, ištiesusiais rankas į tuos lankus, darančiais savus piruetus ir kūliavirsčius priekyje, šonuose ir už nugaros. Retas ir simpatiškas Giedrės talentas: ji visus vaikiukus pastebi, visus toleruoja, su visais moka kurti bendrą spalvotą vaidinimą.
Su niekuo nesulyginamas džiaugsmas – matyti šitą detektyvinį šiuolaikinio šokio vyksmą, kai siužetą scenoje reguliuoja nesuvaidintas kūdikių poreikis tirti aplinką, lįsti, kur traukia, ardyti surepetuotą piešinį. Vienas ūkiškai nusiteikęs pipiras (kaip vėliau išaiškėjo – panelė Žemyna) šeimininkavo scenoje lyg būtų net ne antraplanis, o pagrindinis veikėjas ir vis veržėsi praplėšti palapinės atvartus, pamatyti artistės sudėtas paslaptis. Sugriaus spektaklį? Tik ne B.Banevičiūtės, kuri studijuoja vaikų poreikius ir netgi choreografiją kuria pagal jų judesius. Ir G.Subotinaitės joks atšliaužęs netikėtumas nei nugąsdins, nei sunervins, nei sutrukdys atlikti šokio judesį, netgi akrobatinį. Nori vaikiukas pamatyti, kas toje palapinėje? Žiūrėk: ir palengva pro dureles išrieda didžiulis, didesnis už smalsuolį, geltonas, kvapą gniaužiantis... Kažkas.
Ir dar itin smagu stebėti vis augantį bendrą publikos azartą, nes toji publika – kūdikių tėvai, ir kiekvienam be galo įdomu, išdidu, juokinga matyti, kaip narsiai jų mikroskopinė atžala reiškiasi scenoje ir kaip jie visi, tokie maži ir nepažįstami, dauguma dar nevaikštantys tampa nepakartojamu ansambliu. Neatsimenu, kada ir kuo visas tas vaidinimas baigiasi, juk tai bendras spalvotas siautulys, kurio visai nesinori nutraukti, nes jaukus tas pasaulis su žaidžiančiais vaikais, laimingais tėvais, besišypsančiais artistais. Kol jie žaidžia, atrodo, kad gyveni saugiame pasaulyje ir tiki, kad jis toks ir bus, nors puikiai žinai, kad tą vakarą Trys kryžiai mėlynai baltai raudoni, prie Prancūzijos ambasados žvakių pašvaistė ir miestas nutilęs, ir tokių nuščiuvusių miestų – gal net visa planeta.
