Gastrolės – visada jaudinantis dalykas. Muzikologui, stebinčiam iš šalies saviškius svetimoje scenoje, tai savotiškas žaidimas. Ar sugebėsi pamatyti tai, ko anksčiau nematei? Ar sušvis kitos spalvos, kurių nesi pastebėjęs?
Ar didesnė, erdvesnė orkestro ložė ir puiki akustika neišmuš iš vėžių orkestrantų, kurie mūsiškiame teatre kartais turi gerokai paintensyvinti instrumentų skambesį?
Išvykai rengtasi ilgai
Malonu teigti, kad tokius nuoširdžius, uždegančius, savimi pasitikinčius ir artistiškumu žaižaruojančius LNOBT solistus, choristus, šokėjus seniai mačiau. Gal tai tiesiog branda, o gal pasaulio vartų atsivėrimas, tarptautinio menininkų bendradarbiavimo pastangos?
„Figaro vedybų“ režisieriaus Emilio Sagi išreikalautas mizanscenų natūralumas, dailininko Danielio Bianco išraiškingumas, kostiumų kūrėjos Renatos Schussheim elegantiškas paprastumas ir kitų Ispanijos menininkų vykęs Beaumarchais komedijos įprasminimas davė vaisių.
Į Tel Avivą atskrido 142 operos ir baleto teatro žmonės iš Lietuvos.
Kol spektaklis „užsikuria“ svetimoje vietoje, praeina bemaž pusantrų dveji intensyvaus organizacinio darbo metai. Kaip sakė operos teatro Organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas, „sunkiausia viską numatyti į priekį teisingai“.
Kompiuteriai „nesusikalbėjo“
Pastatymų tarnybos vadovas Viktoras Vyskupaitis iki spektaklio pradžios gastrolėse niekada negali būti ramus, nes nežinia, ar technika svečioje šalyje nesustreikuos.
Prieš pirmąjį „Figaro vedybų“ spektaklį nerimauta dėl šviesų partitūros, mat skirtingų teatrų kompiuteriai tarpusavyje „nesusikalbėjo“, „neskaitė“ prožektorių adresų. Tai reiškė kelias papildomas naktinio darbo valandas – juk artistams atvykus į generalinę repeticiją viskas turėjo būti paruošta.
Operos veikėjų kostiumus suplukusios lygino kelios moterys. Mat sceniniai drabužiai, kaip ir visas kitas rekvizitas, keliavo dėžėse kelis mėnesius, tad iš naujo iškedenti krinolinus, perukus buvo nelengvas darbas.
Smėlio audra pakenkė balsui
Gastrolėse tik viena moteris būna populiari kiekvieną dieną. Tai gydytoja foniatrė Miroslava Adomaitienė. Jos rankose – visada pilnas vaistų lagaminėlis. Ji atmintinai pažįsta kiekvieno solisto gerklę.
Gydytojos paslaugomis per premjerą ir po jos naudojosi pats Figaras-Kostas Smoriginas, nes Tel Avive tuo metu siautusi smėlio audra pakenkė solisto balsui ir antrame spektaklyje jį pavadavo Liudas Mikalauskas.
Daugelis lietuvaičių neatsispyrė Viduržemio jūros vilionėms, nes vandens temperatūra buvo 25 laipsniai šilumos, kaip ir oro.
Ne vienas artistas akis paganė turguje – juk niekur nepamatysi tokių gražių chalvos ritinių, egzotiškų vaisių, riešutų, Negyvosios jūros kremų.
Atskleidė geriausius bruožus
Tel Avivo operos pastatas modernus, jaukus, puikios akustikos. Publika – solidi, nes bilietai į spektaklius brangūs. Iš to, kaip ji reagavo generalinės repeticijos ir pirmųjų spektaklių metu, galėjau spėti, kad tai – išmani, turinti išlavintą muzikinį skonį auditorija.
Mūsų atlikėjai net sutriko pajutę tokią gyvą publikos reakciją. Kai kas šmaikštavo, kad pagaliau publika juokiasi ten, kur reikia. Matyt, dėl to ir solistams nestigo gero ūpo, nesuvaidinto nutrūktgalviškumo, šiai komiškai operai taip reikalingo lengvumo ir gracingumo.
Abi spektaklio sudėtys atskleidė savo geriausius bruožus. K.Smoriginas (Figaras) ir Joana Gedmintaitė (Siuzana), Laimonas Pautienius (grafas Almaviva) ir Sandra Janušaitė (Grafienė) puikiu vokalu perteikė blaivų bei atlaidų požiūrį į vyrų ir moterų santykius.
L.Mikalausko Figaras ir Onos Kolobovaitės Siuzana, Eugenijaus Chrebtovo Almaviva ir Reginos Šilinskaitės Grafienė, Rafailo Karpio Bazilijus, Tado Girininko daktaras Bartolas papasakojo sąmojingą, bet drauge ir pamokomą istoriją apie meilę, išdavystę ir atleidimą.
Žavus buvo jaunasis vilioklis Kerubinas, kurį sėkmingai premjeroje padainavo Dovilė Kazonaitė. Įsimintiną antraplanį sodininko Antonijaus vaidmenį sukūrė Egidijus Dauskurdis. Šiek tiek amžinai truktelėjęs jo herojus buvo tiesiog žavus valstietis plevėsa, neperlenkęs saikingo pajuokavimo ribos. Laimos Jonutytės Marcelina buvo teatrališkesnė, net bravūriškesnė nei Julijos Stupnianek sukurtoji gana nuosaiki moteris.
Ir orkestro muzikantai, ir solistai pabrėžė, kad gastrolės – ne tik šventė, bet ir didžiulė atsakomybė. Instrumentiškai lanksčiai skambėjo spektakliuose jų partijos. Solistai įtaigiai pynė scenos intrigas, išraiškingai perteikė rečitatyvus.
Ateina vos ne su šalmais
Tačiau reikia pripažinti, kad tikrai neteatrališkai nuteikė apsaugos patikra. Kiekvienas žiūrovas prieš spektaklius buvo tikrinamas specialiais ieškikliais, o moterys turėdavo grakščiai praverti savo rankines.
Paaiškėjo, kad einant į Tel Avivo operą neverta persistengti puošiantis. Ten esama visko. Patys vietiniai sako, kad neretai į teatrą ateinama net su motociklininko šalmais.
Gerai, kad Tel Avivo melomanai dar prieš premjerą perspėjo neišsigąsti publikos reakcijos pasibaigus spektakliui. Vos spėjus nuskambėti paskutiniam akordui ir šūksniams „bravo“, žmonės kilo nuo kėdžių ir bėgo iš salės. Kodėl? Ogi greičiau įsėdęs į mašiną patenki į mažesnę spūstį ir greičiau parleki namo.
Tačiau tarp veiksmų, po arijų ir ansamblių buvo tikrai daug gūsingų ir nuoširdžių plojimų.
Užsimezgė draugystė
Pakalbinus ne vieną žmogų iš publikos, buvo malonu išgirsti, jog izraeliečiams patiko mūsų solistų gražūs balsai ir tai, kad iš tikrųjų skambėjo klasikinis W.A.Mozartas, o ne koks naujadaras.
Būtent dėl šių savybių Tel Avivo operos generalinė direktorė Hanna Munitz ir atsirinko gastrolėms Izraelyje LNOBT spektaklį „Figaro vedybos“.
LNOBT su šiuo teatru jau sieja kūrybinė draugystė. Prieš keletą metų Tel Avive buvo rodoma Davido Aldeno Vilniuje režisuota Richardo Strausso opera „Salomėja“.
LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas neslepia, kad tariamasi ir dėl trečiojo gastrolių etapo.
Tel Avivo opera – ir scenos partnerė
LNOBT Izraelyje gastroliuoja lapkričio 4–15 d.
„Figaro vedybose“ dainuoja dvi solistų sudėtys, dalyvauja teatro choras (vadovas Č.Radžiūnas) ir orkestras, diriguoja pastatymo muzikos vadovas M.Staškus.
Iš Vilniaus į Tel Avivą iškeliavo ir „Figaro vedybų“ kostiumai bei dekoracijos. Spektaklį naujai scenai padėjo pritaikyti režisieriaus asistentė J.Sodytė.
„Figaro vedybų“ premjera LNOBT įvyko 2010 m. Tai bendras LNOBT, Madrido karališkojo teatro, Gran Kanarijos „Teatro Perez Galdos de Las Palmas“ ir „Asociacion Bilbaina de Amigos de la Opera“ (A.B.A.O.) pastatymas.
2008 m. LNOBT tame pat operos teatre Tel Avive parodė aštuonis R.Strausso operos „Salomėja“ spektaklius.
LNOBT ir Izraelio operos teatrą sieja ir vienas bendras spektaklis. Vilniuje rodoma J.Massenet opera „Manon“ yra LNOBT, San Fransisko ir Izraelio operos teatrų koprodukcija.
