Pokalbio su Povilu prisėdome „Menų spaustuvės“ erdvėse, visai greta salės, kurioje vos po savaitės jis beveik dviem dviem valandoms taps Prosperu ir mėgins pakelti į dangų savąją Mirandą.
- Praėjus vos savaitei vėl lipsite į sceną „Mirandoje“. Ar mintimis jau esate spektaklyje? Kiek laiko likus jau pradedate „degti“ ir kaip tai gesinate? Juk spektaklis ir vaidmuo vienas sudėtingesnių...
– Tik sužinojęs, kada bus spektaklis, užmetu meškerę. Tas žinojimas, jog spektaklis bus, nesvarbu, kiek laiko iki jo likę, man palieka kažkokį augmenį, kuris kartkartėmis prabunda. Dažnai tai įvyksta visai netikėtai, namie ar gatvėje. „Miranda“, iššokusi tam tikromis scenomis, vis paįvairina gyvenimą. Kartais įdomu, kartais erzina. Prosperas – tai toks vaidmuo, kuris negali palikti ramybėje.
Aišku, man labiau nerimą kelia klausimas, kiek žiūrovai pasiėmė ar pasiims iš spektaklio. Šiek tiek kankina baimė, kad publika mano, jog šis sovietinis laikotarpis, dekoracijos, kambarėlis vienas iš milijono – tarsi jau praeitas etapas. Lyg mes būtume jį prašokę. Įtariu, kad žmonės nebenori susitapatinti su tuo, kas vyksta scenoje. Jie mano, kad tai yra tik ano meto problemos.
Kaip padaryti, kad jiems tai būtų gyva ir artima? Kaip padaryti, kad visa ši istorija būtų apie žmogų, esantį anapus scenos? Turiu nuojautą, jog „Mirandos“ istorija yra būtent apie mūsų pasaulį, kuris yra čia ir dabar. Bijau, jog visa tai neliktų tik tame sovietinių laikų pasaulyje.
Miranda, ta neįgali mergaitė, yra žmogaus siela, kurią Prosperas prikelia, suerzina ir paleidžia, o pats tampa tik kūnu, mėginusiu pažadinti tą sielą. Jis išnyks ir jo nebebus. O kas tuomet lieka? Tik tas pats kambarėlis, lygiai toks kaip milijonai kitų kambarėlių, knygos, nugyventi daiktai, dalis jų netgi nepaliesti. Lieka nuotraukų albumai, kuriuos visiems rodydavo...
Tačiau kur visa tai dabar? Kam visa tai? Norėčiau, kad šis klausimas iškiltų ir žiūrovams – kam gi mes visi gyvename kankindamiesi, vieni kitus erzindami ir kokia gi viso šito prasmė? Jeigu žiūrovas žvilgteltų pro šio klausimo prizmę, matydamas Mirandą kaip savo sielą, spektaklyje atrastume dar neišsemtų temų. Kita vertus, jų iškalbėti negalima – pakaktų vien pajusti.
- Jūs pats dalį aktoriaus kelio nuėjote vadinamojoje „anoje“ santvarkoje. Ar teko matyti „prosperiškų“ pavyzdžių?
– Žinoma, teko matyti šimtus tokių pavyzdžių. Aktoriai, negaunantys vaidmenų dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Daugybė žmonių taip ir likdavo savo butukuose. Pamenu, kaip aktorius Kęstutis Genys krimsdavosi dėl savo tėvynės. Aišku, dabar kai kuriems toks jautrumas tėvynei gali atrodyti tiesiog juokingas, tačiau Kęstutis tuo gyveno, nuolatos viduje kankindamasis. Ir kaip jis atsigavo tik pradėjus kurtis nepriklausomai valstybei. Tiesiog pražydo lyg metų metus nežydėjęs augalas. Iki tol jis savo poeziją skaitydavo tik apimtas sunkios depresijoje ir tik keletui kolegų, o po to jo eilėraščiai buvo skaitomi visai Lietuvai, pagal juos rašomos dainos.
Žmogui reikia gyvo ryšio su kitais žmonėmis. Nejusdamas jo žmogus pradeda nykti ir negailestingai naikinti save. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugybės. Statant „Mirandą“ prisiminiau daugumą jų.
Bet ne tai svarbiausia. Aišku, „Miranda“ remiasi tokiomis istorijomis, tačiau vektoriai nukreipti daug aukščiau. Duokdie mums to niekada nepamiršti, tačiau kvestionuoti reikia svarbiausią klausimą – dėl ko mes gyvename vieni kitus erzindami, kankindami, niurkydami? Pakankamai neišsikankinę patys, negalime šio klausimo perduoti kitiems.
- Griuvo siena ir kaip pasikeitė menas, visuomenė, žmonės?
– Siena griuvo materialiai. Tikroji siena yra žmonėse. Kiekviename mūsų. Pats buvau prie Berlyno sienos, mačiau ant jos išpieštus paveikslus, tą nemirtingąjį Honeckerio ir Brežnevo bučinį. Na ir kas? Vėliau tą sieną išsidalijo po gabalėlį. O kas iš to? Sienos yra tarp mūsų. Netgi pačiame žmoguje gali būti sienos, kuriomis jis atsitveria nuo kito žmogaus ar netgi nuo tam tikrų savo paties klausimų.
Yra žmonių, kurie sako: „Nekalbėkime, nes galime išprotėti.“ Man atrodo, kaip tik reikia kalbėti. Kažkur esu skaitęs tokią mintį: „Gyventi, gyventi, gyventi ir niekaip neišprotėti – Dieve, kaip tai nuobodu.“ Žinoma, tai yra pavojinga, galima sukelti nepatogumų aplinkiniams, bet taip reikia. Aišku, žmogus gali gyventi ramiai, tačiau tada jam tenka apsitverti sienomis.
Teatras tam ir yra, kad griautų tas sienas, ardytų mus skiriančias ribas, ieškotų ryšių tarp mūsų, padėtų susisiekti bent nuojautomis.
Kita vertus, žmonės dažnai linkę teatre statyti sienas. Vien dėl to, kad jiems tai nepatinka. „Ne man“, – pasakytų dažnas jų.
Ir visdėlto, kas lieka tame kambarėlyje, kai išeina žmogus? Nieko. Geriausiu atveju lieka ta Miranda, ta siela.
- Įtariu, pasibaigus spektakliui dar ilgai persekioja ne vienas ir ne du savotiški demonai. Kaip juos nusipurtyti, išlįsti iš Prospero rūbo ir vėl tapti Povilu – aktoriumi, dailininku, tėvu, žmogumi?
– Gal anksčiau buvo sunkiau. Mintimis vis grįždavau prie geriau ar blogiau suvaidintų scenų, jaučiausi kažko nepadaręs. Dabar į tai žiūriu šiek tiek... Nesakyčiau, kad protingiau... Tiesiog man nėra taip svarbu, kaip suvaidinau vieną ar kitą sceną – svarbu, ar paliečiau tą pagrindinį klausimą. Ar pavyko mums visiems kartu suvirpinti ir pakelti tą sielą Mirandą, kad jis išjudėtų iš neįgalios krėsle sėdinčios dvasios, pajustų save ir atsistotų? Tai yra svarbiausia. O tai, kaip aš jaučiausi po spektaklio, visiškai nesvarbu.
Jeigu tą vakarą Miranda pakilo, nuo to tampa tik lengviau kvėpuoti. Nereikia vien tik murkdytis Prospero pavydo, keršto, santvarkos keitimo, intrigų temose – jas reikia išgyventi spektaklyje, kad jų nebeliktų. Visa tai reikia paleisti, kaip scenoje paleidžia Prosperas. Taip, jam skaudu ir pikta, tačiau jis viską paleidžia. Jeigu pavyksta paleisti spektaklyje, pasileidžia ir gyvenime.
Rytų europiečiams viskas lyg ir aišku – jiems tie simboliai artimi iki skausmo tikrąja to žodžio prasme. Kaip „Mirandą“ perskaityti vakarų europiečiams? Juk spektaklis rodytas Ispanijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Italijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje...
Kartą vaidinant Švedijoje staiga dingo vertimas. Ir tada pajutome, kaip gerai eina spektaklis. Žmonės ėmė reaguoti į tai, kaip vaidiname. Kaip gera ir lengva buvo vaidinti. Manau, visa ši istorija perskaitoma ir jiems.
Šalys, pergyvenusios panašius dalykus kaip mes, spektaklį irgi priima panašiai. Jie reaguoja su tam tikra baime, tarsi ne viskas dar gerai tose šalyse. Gal ne tiek su baime, o su nerimu. Vakarų valstybės reaguoja šviežiai, be pašalinių minčių. Dar neteko pajusti atstūmimo ar sulaukti keistų klausimų.
- O kaip „Mirandą“ žiūrėti jaunam žiūrovui, kurio atmintis pamena tik tai, kas buvo po devyniasdešimtųjų?
– Man pačiam iki šiol tai neatsakytas klausimas. Įdomu, ar jie nepalieka šios problemos vien tik to meto ribose? Ar jie mėgina priimti pagrindinę problemą, negalvodami, kad tai tik jų tėvų ir senelių reikalas? Su nerimu klausiu savęs, ar jie nežvelgia į tai kaip į dar vieną muziejų?
Jeigu kiekvieno mūsų projekcija būtų nukreipta į vieną tašką, tada „Miranda“ taptų svarbi kiekvienam mūsų. Jeigu tai ateina į kiekvieno žiūrovo vidų, tai ateina ir man, nes „Mirandoje“ visi mes esame viena. Taip mes vienas kitą praturtiname ir žadiname augti, gyventi, jungtis. Čia yra daug jėgos.
Žmonės neturi išsigąsti spektaklyje esančios agresijos – reikia pakilti virš jos. Mes juk specialiai erziname žiūrovus, dreskiame jiems. Aišku, jie gali priimti tai, bet gali ir nepriimti. Vardan ko mes visa tai darome? Esu girdėjęs neblogą frazę: „Geriau palikti įdrėskimą, kad atsimintų, nei maloniai pajuokauti, išsiskirti ir užmiršti.“ Net jei tas įdrėskimas iš pradžių žmogų erzins, galbūt vėliau jis į jį pažvelgs kitaip. Buvo tokių žmonių, kurie visiškai nepriėmė spektaklio, tačiau kurį laiką pagyvenę su juos persekiojusiomis mintimis, ėmė žvelgti visiškai kitaip.
