Koncerto idėją „Folkloras ir dabartis“ pagal užsakymą ėmėsi įgyvendinti kompozitorius Linas Rimša, kurio kūriniai skambėjo visą vakarą, taip pat didžiulė atlikėjų grupė: Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, folkloro ansamblis „Arinuška“, solistai, instrumentininkai, plušo apšvietėjai ir gausios techninės įrangos specialistai.
L.Rimša – vienas tų retų kompozitorių, kuris yra paslaptingas, rafinuotas ir mažakalbis, bet geba generuoti įspūdingus „world music“ masinius renginius. Talento ir drąsos jis turi tiek, kad padarytų neįmanoma: taip sujungtų skirtingus stilius ir žanrus, folklorą ir klasikinę muziką, kad meninis rezultatas įtikintų net skeptikus. Visada organiška, kupina ekspresijos ir veiksmo, tačiau dėl skirtingų elementų gausos sudėtinga atlikti L.Rimšos kūryba jau senokai Lietuvoje įtvirtino naują sintetinį scenos žanrą.
Įvairiapusis muzikinis išsilavinimas, labai skirtingos darbo sritys iš kompozitoriaus nepadarė eklektiko – jis anksti sugebėjo atmesti mokyklos sąvoką, įtakas ir tapti originaliu kūrėju. Kažkada rašiau, jog L. Rimšos lietuviškumas reiškiasi per multikultūriškumą, o jo kūriniai – tai multietninės kompozicijos su, pasak Lino, „lietuviškumu pirmame plane“.
Šiandien pasakyčiau, kad tokio rango menininkui ir idėjų milžinui gresia ne kitų įtakos, bet pavojus išsisemti ir pradėti kartotis. O gal – tapus novatoriumi kitoje srityje, nebūti adekvačiai įvertintam savo amžininkų, pabėgti nuo kartą prisegtos vieno „brendo“ aukštos kokybės etiketės?
Pirmąją koncerto dalį skambėjo nauja 2009 metų projekto „Senasis tikėjimas“ versija. Tradicinį rusų sentikių giedojimą – tiksliau jo stilizaciją (ansamblio „Arinuška“ vokalistai) papildė folkloro ansamblio „Dyngyldai“ iš Tuvos unikalus vokalizmas ir ypač puikus perkusininkų grupės „Hand Voices“ darbas. Kraują kaitino ritminiai piešiniai ir švelnūs melodiniai būgnų tembrai.
Tačiau antrosios dalies premjera „Moterų giesmės“ įspūdingumu pirmajai neprilygo, juolab tokiems anksčiau sėkmingiems projektams, kaip „Sutartinės Party“. Paeiliui (solo, duetai ir kt. atlikėjai) rodėsi solistės, mušusios rėminį būgnelį (Šorena Džaniašvili, Erica Jennings, Laurita Peleniūtė ir Tatjana Začikevič).
Ypač didelis solisto krūvis teko orkestro pirmajam smuikui Džeraldui Bidvai, kuris turėjo imituoti aistringą, virtuozišką airių smuikininko griežimą ir padarė tai puikiai, su įkarščiu. Lamzdelio partija teko Rūtai Raginytei. Atviri, gerkliniai (žemiau pečių nenusileidžiantys), tiesmuki moterų balsai ir kūrinio kulminacija, kai pasigirdo pergalingi ritmai, primenantys lengvosios kavalerijos paradą, sumišę su azijinio kolorito intonacine-ritmine erdve (atrodė, jog ant nirčių ristūnų atšuoliuoja dono kazokai ar gruzinų džigitai), – paliko prieštaringą įspūdį.
Iš karto pasakysiu: man tų žirgų realiai pritrūko, nes L. Rimšos projektai – tai galingas reginys, didžiulė, pageidautina atvira sceninė erdvė, dekoracijos, ryškūs rūbai, daug šokio, akrobatikos, judėjimo. Stiprioji Lino pusė – žanro sinkretiškumas, savotiškas miuziklas, vaizdo ir garso derinys.
Įspraustas į kamerinę Filharmonijos erdvę ir koncertinį atlikimą kūrinys neteko monumentalumo, nepadėjo stipriai mikrofonizuotas instrumentarijus ir balsai, nes viskas buvo atliekama forte ir galiausiai išsiliejo į kurtinantį fortissimo. Todėl dėl techninių papildų suvienodėjo ne tik balsai, bet ir visas muzikinis audinys neteko veržlios krypties, sustingo.
Muzikantai žino tokį priežodį: „Kada yra sunkiausia groti? Sunkiausia groti labai ilgai, labai greitai ir labai garsiai“... Galima pridurti, kad tada ir klausytis – sunkiausia.
Kita vertus, egzistuoja folkloro žanrai, kuriuose monotonija, tam tikrų garsinių formulių kartojimas sukuria ekstatinę būseną ir veikia magiškai, bet tik tada, kai vyksta tam tikra augmentacija (bolero efektas).
Pasak autoriaus, „Moterų giesmės“ – „apie mirtį, dar apie meilę, praradimus, džiaugsmą ir norą atrasti tikruosius dvasinius namus“. Giesmėse buvo labai svarbūs tekstai: ukrainiečių, gruzinų, lietuvių ir airių liaudies dainos.
Vis dėlto nuo liaudies dainų specifikos, kad jos tarpusavyje pagal esminius parametrus aiškiai skirtųsi ir sudarytų gražius kontrastus, buvo stipriai nutolta, daugiau kolorito išliko orkestrinėje medžiagoje. Todėl ir koncerto temą pervardinau: „Folkloras ar dabartis“? Ne folkloras, o dabartis L. Rimšos kūryboje dominuoja. O ta dabartis – didžiulė populiariosios kultūros įtaka, jos redukuojantys metodai visoms kitoms muzikos šakoms.
Pabaigai – maža provokacija. Kaip personažai scenoje karaliavo moterys, tad galima būtų teigti, jog L. Rimša jas labai myli. Žinoma, po mamos, kuriai, kaip mylimiausiai gyvenimo moteriai, kompozitorius po koncerto oficialiai įteikė gėlių puokštę. Bet moters įvaizdis, kurį jis sukūrė, paradoksaliai kontrastuoja su jo paties subtilumu.
Ar jis norėjo išlaisvinti gaivalingą laukinį moterišką pradą, iškelti amazonės vaidmenį šiais laikais, ir tokiu būdu perkurti etninį momentą tarsi atmesdamas įprastą tradicinėse visuomenėse nuolankumą? Jei taip, jo moterys su kailinėmis skrandomis ir būgnais labiausiai priminė Azijos ar Šiaurės kraštų šamanes (buriates ar eskimes). Juk ukrainietės, gruzinės, lietuvės dainuoja, gieda švelniai, jų dainų estetika itin sublimuota.
Kyla klausimas, ar prie mikrofonų, kurie niveliuoja subtilybes, įpratusios pop dainininkės turi atitinkamą išprusimą, autentišką pajautą? Bet kuriuo atveju jų atlikimas nesiskyrė nuo TV gausiai prodiusuojamų dainų šou mėgėjų kokybės, netgi buvo supaprastintas ganėtinai grubios prieigos. Tai – laikmečio bruožas. Populiariosios muzikos talentų dar ieškome, o štai klasikinė, folklorinė tradicija Lietuvoje ypač stipri.
Bet kuriuo atveju mikrofonas ne visada nuslepia trūkumus ir privalumus. Belieka entuziastams palinkėti daugiau siekti ir išmokti.
