Jautrus, subtilus Terry Riley muzikavimas, kuriuo prasidėjo „Gaida“, regis, priklauso visiškai kitam pasauliui nei IDM, „drum’n’bass“, „acid house“ ir „jungle“ žanrų samplaika, būdinga menų fabrike „Loftas“ grojusiam Squarepusheriui. Tačiau įsigilinus į T.Jenkinsono kūrybą paaiškėja, kad jo muzikos samprata netgi labai artima klasikinės muzikos tradicijoms ir džiazui.
„Nors daug laiko praleidžiu eksperimentuodamas su garsu, tembru ir skambesio savybėmis, man šie dalykai visuomet liks antraeiliai [...] Muzikoje svarbiausia yra jos forma, harmonija, melodija ir muzikos elementų sąveika“, – teigia Squarepusheris.
Savarankiškai išmokęs groti bosine gitara, paauglystėje T.Jenkinsonas koncertavo su įvairiomis grupėmis, tuo pat metu entuziastingai domėjosi muzikos technologijomis. Instrumentinės muzikos atlikėjų, su kuriais jis bendravo, požiūris į elektroninę muziką buvo labai kritiškas, bet T.Jenkinsonas susižavėjęs klausėsi tiek Mileso Daviso, tiek LFO ir Carlo Craigo kuriamo techno-.
Pirmajame jo albume „Feed Me Weird Things“ džiazo „groove“ ir sinkopuotos melodijos susilieja su eksperimentinio techno- pionieriaus Aphex Twin albumui „Selected Ambient Works 85 – 92“ būdingu atmosferiniu skambesiu.
„Prekės ženklų ir stereotipų apie muzikantus kūrimas prisideda prie jų karjeros baigties. Tai nesiderina su tuo, kokie yra žmonės. Jie mokosi ir keičiasi, jų pažiūros kinta. Žmogus yra nuolat besikeičianti istorija“, – mano Squarepusheris.
T.Jenkinsono braižas išlieka atpažįstamas, nors Squarepusheris nuolat eksperimentuoja ir nekuria vientiso, išbaigto ir todėl lengvai parduodamo įvaizdžio. 8-ojo dešimtmečio džiazo skambesio kupinas albumas „Music Is Rotted One Note“ (1998), aphextwiniškas „Go Plastic“ (2001) ir „Music for Robots“ (2014), kuriame T.Jenkinsono kompozicijas atlieka Japonijos mokslininkų sukurti robotai, yra skirtingų koncepcijų albumai.
„Damogen Furies“ (2015), kurį Squarepusheris pristatė koncerte, būtų galima pavadinti drastiškesniu „Ufabulum“ (2012) broliu. Albume džiazo įtaka aiškiai girdima, tačiau ji nėra svarbiausia – dominuoja lengvai įsimenančios sintezatoriaus melodijos, šiurkštūs ritmai ir iškraipytos elektroninės frazės.
„Man įdomi riba tarp ekstremalumo ir suprantamumo“, – prisipažino Squarepusheris.
Pasak jo, muzika, kurią klausytojai girdi turo pradžioje, labai skiriasi nuo tos, kuri skamba jam besibaigiant. Šiuo atžvilgiu jis artimas džiazo muzikantams, kurie koncertų metu improvizuoja ir išlieka spontaniški.
„Lofte“ skambėjusi muzika buvo tiršta, perkrauta, balansuojanti ant eklektikos ribos ir dažnai ją peržengianti. Kompoziciją, prasidėjusią plačia, išraiškinga, EDM būdinga sintezatoriaus melodija, kuri netikėtai lūžo ir tapo elektroninio džiazo improvizacija su dubstepo bosu, užbaigė keliolika sekundžių noizo – jei nebūčiau to girdėjusi, tikriausiai nepatikėčiau, kad tokia žanrų samplaika gali skambėti nuosekliai.
Pristatinėdamas „Ufabulum“ Squarepusheris grodavo su LED kauke, todėl dalis žiūrovų greičiausiai ir šįkart tikėjosi įspūdingų vaizdo efektų. Tačiau šiame koncerte jie nedominavo, nors ir puikiai papildė muziką.
Koncerto subtiliu tikrai nepavadinčiau, bet to visai nereikėjo. Tai buvo apgalvotai chaotiškas, ryškus ir efektingas pasirodymas, puikiai įrodantis, kad kartais verta laužyti absoliučiai visas taisykles. Ir šokti jas laužant!
„Aukštą garso kokybę galėčiau palyginti su glajumi ant torto. Glajus yra muzika, o tortas – gera kompozicija“, – teigia Squarepusheris.
Alva Noto, prieš porą metų irgi grojęs festivalyje „Gaida“, savo preciziškumu ir nuosaikia, net rafinuota muzikos estetika turbūt atrodė artimesnis akademinei muzikai nei „drum’n’bass“ su džiazu siejantis Squarepusheris. Tačiau nepaisant drastiškų eksperimentų ir beprotiško elektroninio avangardo, Squarepusheris yra gana tradicinio mąstymo kompozitorius, didžiausią reikšmę teikiantis melodijai ir harmonijai.
Tuo jis labai skiriasi nuo daugumos šiuolaikinės elektroninės muzikos kompozitorių, kurių kūryboje aukšta garso kokybė yra kertinė. Jau minėto Alva Noto, Aphex Twin arba Monolake kūriniuose meistriškas garso dizainas tampa kompozicijos pamatu, užuot ją tik papildęs. Tai yra nauja muzikos samprata, visiškai nebūdinga klasikinei muzikai, kuriai šiuo atžvilgiu Squarepusheris yra artimesnis.
Ir visgi kad ir ką Squarepusheris sakytų apie garso kokybę, jo kūrinių norisi klausytis per gerą aparatūrą. Jos koncerte trūko labiausiai. Muziką iškraipantys pertekliniai žemi dažniai žeidė ausis ir labai trukdė mėgautis Squarepusherio meistriškumu ir polėkiu.
Koncerto metu vis prisimindavau Berlyno klubo „Berghain“ garso sistemą – muzika ten skamba švariai, net jei yra grojama labai garsiai. Žinoma, „Berghain“ esanti aparatūra yra išskirtinai gera, klubui parinkta itin kruopščiai, be galo svarbi jame skambančiai techno- ir „house“ žanrų muzikai, kurioje erdvinis garsų judėjimas tampa dar vienu kompozicijos elementu.
Iš „Lofto“ tiek daug tikėtis būtų nerealistiška ir nebūtina, nes „Lofte“ skambanti muzika skiriasi nuo to, kas yra grojama Berlyne. Vis dėlto geresnės garso sistemos labai norėtųsi, nes atvykus aukšto lygio atlikėjams jos akivaizdžiai neužtenka.
„Aš noriu tęsti tai, ką pradėjo Zappa, Beefheart, Milesas Davisas, Messiaenas, Stravinskis ir Schönbergas. [...] Daug iš jų gavau ir jaučiuosi įsipareigojęs tai perduoti“, – pabrėžia Squarepusheris.
Man tokių atlikėjų kaip Squarepusheris Vilniuje labai trūksta. Panašūs koncertai vis dar nėra labai populiarūs ir susilaukia mažiau klausytojų, nei, tarkime, „indie“ rokas ar net dainuojamoji poezija. Todėl suprantama, kad organizatoriai nenori rizikuoti.
Tačiau norėtųsi, kad situacija pasikeistų, ir Alva Noto, Roberto Henke’s bei Squarepusherio lygio atlikėjus išgirstume dažniau nei kartą per metus. Manau, kad atsiradus progai elektroninę muziką išgirsti dažniau, augtų ir klausytojų susidomėjimas bei plėstųsi jų ratas.
Užtat džiaugiuosi dėl to, kad festivalyje „Gaida“ neapsiribojama akademine muzika. Visada maniau, kad klausytoją varžo griežtas akademinės muzikos atskyrimas nuo to, kas vyksta už jos ribų. Neabejoju, kad tiek Terry Riley, tiek Squarepusherio džiazas yra vienodai vertas dėmesio, nors skamba visiškai skirtingai. Vienas nuteikia ramiai, o kitas veža, tačiau tuo neapsiriboja.
Squarepusherio kūryba dažnai vadinama ateities muzika, tačiau man atrodo, kad jo muzika yra praeitis, dabartis ir ateitis vienu metu – turinti gilias tradicijas, tačiau skambanti šiuolaikiškai. Intensyvi, stipri ir įtraukianti. Norisi dar!
