Vargonininkę „Chanel No. 5“ kvapas pavergė nuo to laiko, kai pirmą šių kvepalų buteliuką padovanojo būsimasis vyras.
Prancūzas auditorius Jerome’as Pierre’as Lesieuras (57 m.) lietuvių muzikę 1991-ųjų rugsėjo 30-ąją sutiko vakarieniaudamas pas draugus Vilniuje.
„Tokie susitikimai kaip griaustinis iš giedro dangaus, nes nei jų lauki, nei tikiesi, nei gali įtarti, kad tai nutiks“, – pirmą pažinties su prancūzu įspūdį iki šiol mena vargonininkė.
Tuomet J.P.Lesieuras buvo neseniai atvykęs į Vilnių dėstyti prancūzų kalbos – nuo rugsėjo pradžios, o mėnesio pabaigoje jam į akį krito žavi lietuvė.
Dėl jos ir susiklosčiusių aplinkybių Jerome’as Pierre’as netrukus išmoko lietuvių kalbą – jam neliko nieko kita, kai užsimezgus draugystei mylimoji dešimčiai mėnesių išvyko stažuotis į Mozarteumą Zalcburge, Austrijoje.
„Kai žmogus esi paliktas vienas užsienio šalyje, greičiau pritampi toje visuomenėje, negu turėdamas užuovėją.
Tad, kai išvykau, vyras dar mažai kalbėjo lietuviškai, o kai grįžau, jau sklandžiai“, – su šypsena prisiminimais dalijosi 1993-iaisiais už mylimojo ištekėjusi Renata.
Renatos ir Jerome’o Pierre’o santuoka net jų artimiesiems tuomet atrodė egzotiška.
Vargonininkės profesija – taip pat išskirtinis pasirinkimas, R.Marcinkutę-Lesieur pakylėjantis virš buitiškos kasdienybės. Juk moters darbo vieta – ne biuras, o bažnyčia.
2003-iaisiais Šv.Kazimiero bažnyčioje pastačius neobaroko laikotarpio vargonus, kurie atkeliavo iš Vokietijos Karlsrūhės miesto maldos namų, R.Marcinkutė-Lesieur įsikūrė po šios šventovės skliautais.
„Vargonai – ne lagaminas, jo neįsineši į lėktuvą ir neparsiveši. Vokietijoje juos reikėjo išmontuoti po vamzdį – kaip namą po plytą. Į Vilnių jie buvo atgabenti automobiliais ir sukonstruoti Šv.Kazimiero bažnyčioje. Užbaigti jų statybą finansiškai padėjo šviesaus atminimo mecenatas Juozas Kazickas.
Nuo to laiko mano keliai su ta šeima neišsiskyrė – J.Kazickas tapo Kristupo vasaros festivalių sakralinės muzikos koncertų globėju. Aleksandrai ir Juozui Kazickams palikus šį pasaulį, pirmuoju festivalio koncertu įprastai pagerbiame jų atminimą“, – apie buvusius globėjus užsiminė R.Marcinkutė-Lesieur, jaučianti ir Dievo globą.
„Ar jums vakare nebūna baugu vienai repetuoti tuščioje bažnyčioje?“ – pasiteiravau vargonininkės.
„Naktį, kai nieko nėra, labai jauku. Jaučiuosi tarsi akistatoje su Dievu. Bažnyčioje jį jaučiu stipriai, tarsi būčiau atsidūrusi prieš visą galybę, amžinybę.
Dieną visai kitaip – čia daug žmonių, visi meldžiasi. O naktį – kitokia atmosfera. Bet nėra baugu“, – patikino kasdien į Šv.Kazimiero bažnyčią, esančią netoli savo namų, groti vargonais ateinanti R.Marcinkutė-Lesieur.
Vargonų muzika skamba ne tik per koncertus, bet ir sekmadienio mišias.
Renata kartu ir pasimeldžia. Juk vargonininkas – tos bažnyčios bendruomenės narys, kaip ir kunigas, zakristijonas.
„Būtų sunku įsivaizduoti vargonininku dirbantį žmogų, kuris ne to tikėjimo. Todėl kitoje bažnyčioje, ne katalikiškoje, dirbti negalėčiau“, – tvirtino moteris.
Gerokai seniau būdavo įprasta, kad Lietuvos bažnyčiose vargonuoja vyrai. Renata, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, įžengė į, regis, vyrišką sritį. Ji, fortepijono specialybės studentė, vargonus pasirinko kaip papildomą specialybę.
Merginai vargonų klasė anuomet atrodė mistiška vieta, todėl traukė lyg magnetas. O noras pabandyti groti vargonais – nenumaldomas!
Ji pabandė pagroti ir įsitikino, kad tai – visiškai kitas pasaulis, kita ideologija, jeigu taip būtų galima pasakyti apie muziką. Juk pianistas, jeigu koncertuoja, groja priešais publiką, klausytojai gėrisi ne tik muzika, bet ir juo, o vargonininko niekas nemato.
Vargonai muzikei patiko ne dėl to, kad gali būti pasislėpusi nuo klausytojų.
Ją sužavėjo instrumentas, dėl gausybės balsų (registrų) prilygstantis orkestrui.
„Vargonininkas – labiau dirigentas negu atlikėjas. Man tai labai patiko. Instrumentas – kaip statinys. Kai jį gali valdyti, žavu. Tas žavesys tik auga – labai daug groju Europoje. Mane dažnai kviečia į Italiją, Vokietiją, Lenkiją, Angliją“, – pasakojo skirtingose bažnyčiose įvairių epochų vargonais lietuvių kompozitorių kūrinius grojusi R.Marcinkutė-Lesieur.
Kitų šalių bažnyčiose prie vargonų sėdusi lietuvė visuomet juos prisijaukina: nors muzikė iš anksto gauna vargonų registrų aprašą, kiekvienoje šalyje jie truputį kitaip skamba, todėl būtina nemažai repetuoti.
„Svarbiausia – instrumento skambesys, o kad jį išgirstum, reikia prie jo pasėdėti“, – patikino dabar savo patirtį studentams perduodanti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros docentė L.Marcinkutė-Lesieur.
Renatai vargonininkės darbas ir jausmai prancūzui – tarsi nulemti iš aukštybių. Juk viso to kadaise ji nė nesapnavo.
Iš Ruano, Normandijos, kilusiam prancūzui J.P.Lesieurui įleisti šaknis Lietuvoje nebuvo sunku – kiek laiko padėstęs prancūzų kalbą lietuviams, jis visam laikui grįžo prie pagrindinės savo profesijos.
Auditorius bendradarbiauja su prancūzų įmonėmis, kurios veiklą plėtoja Lietuvoje ir Prancūzijoje. Tad nemažai laiko dabar vyras praleidžia ir savo tėvynėje.
Šeimos atostogų maršrutai visuomet driekiasi į Prancūziją – lietuvė su vyru ir dviem vaikais keletą kartų per metus atostogauja Kanuose.
Provanse ir vyro gimtojoje Normandijoje Renata jaučiasi taip, lyg tuose regionuose būtų praeityje gyvenusi, – jai čia viskas atrodo sava.
Prancūzų kalba, kultūra, aromatai, virtuvė – visa tai senokai tapo neatsiejama Renatos gyvensenos dalimi.
Tik prancūziškas gyvenimo būdas Lietuvoje beveik nedera – Lesieurų šeimos namuose Vilniuje svečiai pasigenda Provanso stiliaus interjero, čia nedvelkia ir levandomis, o šeimininkė nepasiūlytų vakarienei jūrų gėrybių.
Mat vargonininkės ir auditoriaus namuose labiau priimtinas lietuviškas gyvenimo būdas – senamiestyje esančiame bute interjeras keitėsi atsižvelgiant į vaikų amžių, o virtuvėje dažniausiai ruošiami tradiciniai patiekalai iš bulvių, varškės, miltų.
Iš gurmanų šalimi vadinamos šalies kilusiam Jerome’ui Pierre’ui kepti varškėčiai tapo vienu mėgstamiausių patiekalų. Be abejo, prancūzas nešokdina žmonos, kad ji patiektų šviežių austrių ar moliuskų, mat žino, kad Lietuvoje jų sudėtinga nusipirkti ne šaldytų. Todėl gardžiausios jos – tik per atostogas Prancūzijoje!
„Kartais atsivežame sūrių iš Prancūzijos, bet Lietuvoje jie man „nebeskamba“ – nei jų labai norisi, nei labai reikia. Namie tampu ne tokia išranki – juk tik aplinka diktuoja poreikius“, – įsitikinusi pašnekovė.
Didelę laiko dalį Vilniuje praleidžianti Lesieurų šeima atrado naujų skonių – lankosi čia esančiuose meksikietiškos ir japoniškos virtuvės restoranuose. Renata artimiesiems namuose ruošia sušius, o prancūziškų patiekalų nerizikuoja gaminti.
J.P.Lesieuras tam neprieštarauja – per 24 metus Lietuvoje priprato ir prie daug mėnesių trunkančios vėsumos, ir prie atšiauraus lietuvių charakterio.
„Prieš dvidešimt metų nesupratau, apie ką jis kalba, dabar gerai suprantu, kad vyrui už lietuvišką šaltį sunkiau pakeliamas šiurkštokas mūsų tautos charakteris. Po atostogų, kai grįžtu iš Prancūzijos, ir man reikia pastangų, kad vėl priprasčiau prie žmonių šaltumo.
Prancūzijoje pažįstamose vietose – kavinėse, parduotuvėlėse žmonės nusišypso, pasisveikina, užkalbina. Lietuvoje tokį bendravimą net savoje gatvelėje tenka pamiršti“, – patikino vargonininkė.
Lietuvė ir prancūzas savo vaikus nuo mažens auklėjo pagal abiejų šalių tradicijas – jųdviejų dukra Elena (22 m.) ir sūnus Aleksis (20 m.) mokėsi Vilniaus prancūzų mokykloje, čia baigė pradines klases. Po to jie žinių siekė lietuviškose gimnazijose.
Vaikus užauginę sutuoktiniai pastaruoju metu erdviame bute šeimininkauja dviese. Tėvų namus pirmoji palikusi Elena trečius metus gyvena Didžiojoje Britanijoje – Londono universiteto koledže (UCL) pasirinko Rytų Europos studijas.
„Aleksį visada traukė inžineriniai mokslai – jau prieš keletą metų jis prisipirko vos ne pilną kambarį dėžių su detalėmis ir susimontavo kompiuterį, kuris puikiai veikia“, – apie Kauno technologijos universitete inžineriją ir projektavimą studijuojantį sūnų pasakojo motina.
Kodėl vargonininkės vaikai nepasuko motinos pėdomis – į muziką? Pasirodo, abu baigė muzikos mokykloje fortepijono klasę.
„Į muziką greičiausiai pasuka tie vaikai, kuriuos močiutės vedžioja į muzikos mokyklą arba kurių mamos labai užsiima jų ugdymu. Nebuvau ta mama, kuri daug valandų praleido kartu su jais ruošdama pamokas. Aš visai nepadėjau jiems ruošti pamokų.
Jeigu jiems būčiau skyrusi daugiau laiko, gal ir kitaip būtų susiklostęs jų likimas. Bet jie dar ieško savo pasirinkimo, ir tai gerai. Juk eina vienu keliu, nesiblaško“, – įsitikinusi R.Marcinkutė-Lesieur.
