Režisierius R.Banionis sako, kad sutapimas, o gal mistika, jog spektaklio premjera spalio 23 dieną beveik sutampa su rašytojo mirties metinėmis (R. Granauskas mirė 2014 metais spalio 28 dieną).
– Ar lengvai, jūsų nuomone, romanas „Rūkas virš slėnių“ pasidavė inscenizacijai?
– Sunkiai... Romanas apima nemažą laikotarpį. Tai laikas nuo prieškario iki šių dienų. Didžiausias iššūkis – atrasti formą, kaip perteikti scenoje tą laikotarpį. Kita vertus, R.Granausko romaną reikia skaityti. Jis – skaitomas rašytojas, o jo romanai aprašomieji. Be to, R.Granausko romanų galybė – žodis. Labai sudėtinga tiesioginę kalbą paversti dialogu. O tai, ką darome dabar scenoje, kartu yra ir R.Granauskas, ir Renata Šerelytė, ir R.Banionis. R.Granauskas puikus rašytojas, o gera medžiaga visada traukia ir norisi su ja dirbti.
– Kodėl inscenizacijai pasirinkote R.Šerelytę?
– Kai pasiūliau Renatai parašyti romano inscenizaciją, paaiškėjo, kad 2007 metais išleistą „Rūką virš slėnių“ jinai recenzavo. Tuomet R.Granauskas užrašė savotišką palinkėjimą R.Šerelytei, kad ji yra jo darbų tesėja. Renata sakė, kad kai gavo pasiūlymą inscenizuoti knygą, ją ištiko nedidelis šokas. Sakė, kad tai mistika. Štai tokia istorija. O statyti spektaklį pagal R.Granausko romaną pasiūlė Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris. Pasiūlymą priėmiau. Inscenizaciją R.Šerelytė rašė specialiai mums. Mes su ja puikiai sutariame.
– „Rūkas virš slėnių“ jau penktas jūsų režisuojamas spektaklis J.Miltinio dramos teatre. Kiti keturi pastatyti pagal užsienio autorių pjeses, o šis lietuvių. Kodėl?
– Neskaičiavau, kiek spektaklių pastačiau. Reikia suskaičiuoti, bet jei sakot, kad tai jau penktas, tai, matyt, taip ir yra. O kodėl pasirinkau lietuvių autoriaus romaną? Gyvenimas diktuoja sąlygas.
– Esate miesto vaikas. Spektaklyje gvildenama kaimo gyvenimo tema.
– Dabar gyvenu kaime. Sodybą netoli Vilniaus turiu. Kaimas man tiesiog prilipo. Kai pavargstu nuo gyvenimo tempo, kaime atsigaunu. Susikaupti gali. Jei miestas išblaško, tai kaimas padeda sugrįžti į vienumą. Manau, kad kaimo tema man artima...
– Ar ilgitės Panevėžio?
– Nostalgija yra, bet Panevėžys nėra kur nors už kalnų. Šis miestas neiškrinta iš mano atminties, tačiau į jį retai atvažiuoju. Nebent kaip dabar spektaklį statyti arba jei pakviečia į susitikimą. Šiaip čia giminų nebėra. Be to, tėtis Donatas Banionis kilęs iš Kauno, o mama Onutė – iš Naujamiesčio. Kai nėra giminų, nėra ko ir važiuoti. Tad, kaip sakau, atvažiuoju, kai reikalai prispaudžia.
– Kadangi Panevėžyje statote penktą spektaklį, tai gal ateityje jų bus ir daugiau?
– Idėjų yra, yra ir pasiūlymų. Vienas idėjas nesunkiai įgyvendinu, kitos taip ir lieka idėjomis. Kartai joms įgyvendinti pritrūksta pinigų. Juk ne visi norai išsipildo... Visaip atsitinka.
– Su R.Šerelyte, S.Bocullo, D.Petrulyte, F.Latėnu dirbate ne pirmus metus. Patikima komanda?
– Su šiais žmonėmis bene visus spektaklius kartu statome, o su Daiva net ir filmus drauge kūrėme. Turime daug bendro įdirbio. Tikrai patikima komanda. Visada paprasčiau yra dirbti su tais, kuriuos pažįsti, kai žinai, ko iš jų laukti.
– Panevėžio aktorius taip pat priskirtumėte prie patikimųjų?
– Panevėžio aktorius neblogai pažįstu, ypač – vyresniąją kartą. Su pažįstamais aktoriais irgi daug paprasčiau ir lengviau dirbti. Žinai jų galimybes, žinai, ko iš jų tikėtis. Kai ateina nauji aktoriai, pirmiausia reikia su jais apsičiupinėti, perprasti jų tarpusavio santykius, pajusti ryšį. Kiekvienas žmogus – atskira planeta, ir reikia laiko, kad tos planetos susieitų, atsirastų trauka.
– O kaip jaunieji J.Miltinio dramos teatro aktoriai?
– Turiu jiems pastabų, bet įspūdis – puikus. Velta ir Vytautas Anužiai jaunimą paruošė nuostabiai. Labai gabus jaunimas, vienas malonumas su juo dirbti.
