- Važiuodama pas jus, prisiminiau Rimo Tumino žodžius. Jis sakė: „Žiūriu Eimunto spektaklius ir esu priblokštas! Po velnių! Kaip jis tai daro?! Ir pragaras, ir rojus. O iš tiesų – apie žemę, apie vaikystę, apie save.“ Štai „Borisas Godunovas“ – jis irgi apie vaikystę, apie save?
– Žinoma. Yra tam tikrų asmeninių momentų. Bet vis dėlto Aleksandras Puškinas liečia ne tik Boriso Godunovo temą, čia ir santykiai su Lietuva, su Lenkija, ir apskritai čia labai gilus politinis kūrinys. Be abejo, pirmiausia – meninis. Man buvo įdomu, kaip tai galima padaryti azartiškai.
Ar tai ne bandymas suprasti, kaip viskas prasidėjo? Tai, kas dabar vyksta, tie santykiai tarp žmonių, valstybių.
- Jūs kažkada apie Antoną Čechovą, kurį daug statėte, esate pasakęs, kad reikia jam duoti pailsėti.
– Taip.
- Uždrausti kuriam laikui jį statyti, vaidinti, kad po kažkiek metų pamatytume galbūt nauju žvilgsniu. Bet „Borisas Godunovas“ juk irgi gana populiari istorija. Tragediją dažnai stato ir Maskvoje, ir kituose miestuose, kitose šalyse.
– Čia ne mano idėja – statyti „Borisą Godunovą“.
- Jums pasiūlė?
– Taip.
- Lietuvių teatras?
– Iš pradžių buvo planuota, kad „Borisą Godunovą“ statysiu Maskvoje su rusų aktoriais. Bet dėl įvairių priežasčių nepavyko.
- Jūs netgi darėte aktorių atranką Liubimovkoje.
– Taip, taip, taip, taip. Taip, taip. Viskas buvo kaip ir paruošta. O po to taip atsitiko šeimoje, kad porą mėnesių negalėjau išvažiuoti iš namų. Nelauks gi aktoriai. Ir teko atsisakyti to darbo. Tada Nacionalinis teatras pasiūlė „Borisą Godunovą“ lietuviškai.
- Ten geri aktoriai.
– Gerų aktorių yra visur.
- Bet su savais iš Vilniaus „Meno forto“ jaučiatės patogiau?
– Na, gal paprasčiau. O apskritai galbūt režisieriui ir aktoriams nereikia priprasti prie vieno žmogaus. Yra režisierių, kurie labai saugo savo aktorius, kad jie nepakliūtų pas kitus režisierius – kad nebūtų „sugadinti“. Bet juk Stradivariaus smuiką iš muziejaus duoda groti ir kokiam pradedančiam solistui ir nieko neatsitinka. Taip ir aktorius, jeigu jis pereina pas kitą režisierių, tas tik į naudą ir jam, ir režisieriui.
- Festivalio „Stanislavskio sezonas“ rengėjai sakė, kad jūs kaip niekas kitas mokate išvaduoti aktorių nuo „kino luobo“, kurį aktoriai įgauna filmuodamiesi, nes ten esą paprasčiau vaidinti nei teatre. Kai jūs statėte „Vyšnių sodą“ ir pasirinkote Iriną Apeksimovą, Vladimirą Iljiną, darbą su jumis jie palygino su daktaro disertacijos gynimu.
– Nežinau, čia pernelyg... Tai buvo labai paprastas darbas. Ir aš dėkoju, žinoma, už tokius žodžius, bet nemanau, kad ten buvo kažkas ypatinga.
- Bet tai jų reakcija į tai, kaip buvo su jumis dirbta. Iš tiesų malonumą repetuoti ir vaidinti jautė visi, su kuo man teko bendrauti – ir Jevgenijus Mironvas, ir Liudmila Maksakova. Visi sakė, kad valandos scenoje pralekia kaip kelios minutės.
– Galbūt. Bet žinau, kad būna teatre, kai aktoriams labai patinka būti scenoje, vaidinti, repetuoti, o rezultato nėra. Nesugebu pats sau atsakyti, kodėl.
- Teatro gerbėjai pastaruosius 35 metus važinėja į Vilnių, kad pamatytų jūsų spektaklius. Kas šitiek metų jums padeda rasti naujų idėjų? Kas tampa jums įkvėpimu?
– Žmogiškai labai labai sunku. Turbūt tiktai pats aktorius, pats režisierius žino, kaip tai sunku, kiek tai atima sveikatos, jėgų, laiko ir vis rečiau aplanko geros mintys. Vaizduotė su idėja neturi nieko bendro. Yra daug menininkų, kurių vaizduotė puiki, o idėjų nėra. O rasti idėjų labai nepaprasta, labai labai. Ir ilgainiui ji, toji mūza, vis rečiau aplanko. Taip. Visus, manau. Na, gal kiti tai slepia. Man sunku.
- Bet ką gi jūs darote? Štai yra užduotis – pastatyti „Borisą Godunovą“. Ir kaip jūs randate idėją, ką jūs darote, kad mūza vis dėlto ateitų?
– Reikia sugaišti šimtus, tūkstančius valandų dar iki repeticijų. Sąsiuviniai, užrašai – daug užrašų, net ranka pailsta. O po to viską nagrinėji. Ir jeigu radai idėją, imi ją tikrinti. Vieną, kitą dieną atrodo, kad gerai. Po to viskas atrodo kvaila, prasta ir reikia atsisakyti, reikia išmesti. Bet... gaila. Turbūt kiekvienas aktorius, kiekvienas režisierius tą yra patyręs – kai idėja šildo. Bet tai neilgai trunka. Reikia kitos, ir vėl sunku.
- Jūs perfekcionistas? Net pusantros valandos susitikimui su studentais ruošiatės visą dieną?
– Aišku, ruošiuosi, bet ne ištisą dieną. Perfekcionistų nemėgstu. Nėra būtina užimti pirmą vietą, nebūtina ir antrą, trečią. Jeigu iš olimpiados neparvežei medalio, ką – visai nesi sportininkas? Dabar tokia tendencija, ir visuomenė to reikalauja – pirmos vietos, antros, bent jau trečios.
- O teatre kas galėtų būti toks matas kaip olimpinis medalis? Kokie kriterijai?
– Štai kriterijų tikriausiai ir nereikia. Reikia tyliai, ramiai, kukliai, bet užtikrintai dirbti. Nebūtina antpečius nešioti ar būti kokiu nors lyderiu. Greta lyderio dirba koks nors paprastas, simpatiškas, kuklus režisierius, ir jis visom prasmėm 10-20 galvų aukštesnis už tą lyderį, bet likimas kažkaip nesusiklostė. Aš už tuos, kurie užnugaryje.
- Jūs sukūrėte savo teatrą: statote A.Čechovą, o išeina E.Nekrošiaus spektaklis. Statote Williamą Shakespeare'ą, o vis tiek išeina, kaip sakė Rimas Tuminas, apie jūsų žemę, jūsų vaikystę, apie Lietuvą. O kaip vienu sakiniu būtų galima nusakyti „Borisą Godunovą“? Ar įmanoma trumpai suformuluoti, apie ką tas spektaklis?
– Ne, ne. Žinoma, bandžiau. Tai buvo tik žodžiai, galbūt su spektakliu neturėję nieko bendro. Taip... Leiskite apeiti šitą klausimą.
- Dėkui. Iš tiesų jūsų spektaklius reikia žiūrėti. Jus turite, kaip sakė kritikas Romanas Dolžanskis, nekalbiausio šiuolaikinio teatro režisieriaus reputaciją. Tą pripažįsta visi. Bet visada įdomu pažvelgti į kūrybos virtuvę, visada įdomu, iš kur tie vaizdai, iš kur tas grožis, kodėl būtent ta istorija neduoda ramybės E.Nekrošiui... Todėl ir kimbame prie jūsų su kvailais klausimais, ir verčiame kalbėti apie spektaklius.
– Kodėl? Puikūs klausimai.
Išvertė R.N.
