Spalio 10-ąją „Fidelijaus“ spektakliu LNOBT paminės Č.Radžiūno 60-metį.
Ne už kalnų ir solidi maestro kūrybinė sukaktis: 1976 metais jis pirmą kartą peržengė šio teatro slenkstį kaip chormeisteris.
Šiandien Č.Radžiūno išugdytą LNOBT chorą liaupsina ir publika, ir kritikai – net vadina jį teatro kokybės ženklu, nes jau ilgą laiką premjerose jis pasirodo nepriekaištingai.
– Vadinate save baletmeisteriu, bet niekada nesiskiriate su kostiumu ir kaklaraiščiu? – prieš operetės „Šikšnosparnis“ repeticiją paklausiau Č.Radžiūno.
– Rodau pavyzdį, kaip turi atrodyti choro artistas. Teatro choristai taip pat visi pasitempę. Be drausmės nebus choro, bus drausmė – bus ir menas.
– Štai koks jūsų sėkmės receptas!
– Neįvardinčiau vieno recepto. Jokių paslapčių čia nėra. Viskas susideda: dainininkų profesionalumas, atkaklus darbas, įdomūs dirigentai ir režisieriai.
Reikėjo didelio įdirbio pasiekti dabartinį choro lygį. Kai atėjau į teatrą, negalėjau net įsivaizduoti, kad jis kada nors dainuos Wolfgango Amadeaus Mozarto ar Hectoro Berliozo „Requiem“, kuriuos atliksime šį sezoną.
Vokiečių dirigentas Rolfas Beckas, rengdamas su LNOBT choru baroko veikalus, stebėjosi, kad vieną dieną dainuojame Johanną Sebastianą Bachą, kitą – Richardą Wagnerį, trečią – Giuseppe Verdi, o po to dar prancūzų muziką.
Iki J.S.Bacho „Pasijos pagal Joną“ nebuvome dainavę tokios stilistikos kūrinių.
Šis kompozitorius rašė savo veikalus kitokiam instrumentui – berniukų ir jaunuolių chorui.
Taigi vos ne kasdien reikia chorą iš naujo suderinti ir dar priderinti prie judesio, nes statika sparčiai traukiasi iš LNOBT repertuaro – pasipylė sudėtingi, dinamiški spektakliai.
Tarkime, prašokdinu chorą prieš „Šikšnosparnį“ ir „Linksmąją našlę“, choro vyrai šoka ir „Skrajojančiame olande“, daug judesių yra „Bruknelėje“.
O ką išdarinėja choristai „Eugenijuje Onegine“ – važinėja rogutėmis, mėtosi sniego gniūžtėmis ir kartu dainuoja!
Tai labai sudėtinga, nes pabiręs po sceną didelis kolektyvas turi viską daryti sutartinai. Tačiau visko galima išmokti, tik reikia daug repetuoti.
– Per šitiek metų gal išmokote prisijaukinti ir prastą teatro akustiką?
– Choro studijoje akustika labai gera, todėl turime neužsimiršti repeticijose ir galvoti apie realias sąlygas. Įmanoma išgirsti vienam kitą, orkestrą ir didžiojoje teatro salėje, nors nelengva.
Kartais mums padeda spektaklių statytojai. Pavyzdžiui, naujosios „Manon“ dekoracijos išdėstytos tikrai sumaniai. Turbūt tai pirmasis spektaklis, kuriame dainuojame tyliai užkulisiuose.
Paprastai ir tyliose vietose turime rėkti, kad salė girdėtų. O „Manon“ viskas puikiai skamba.
Kitas toks spektaklis LNOBT yra „Karmen“, taip pat prancūzų režisieriaus. O lietuvių menininkai mėgsta prikabinėti scenoje aksomo, kuris sugeria garsą.
– Kaip atsidūrėte operoje?
– Visai atsitiktinai. Visą vaikystę dainavau chore – esu iš „Ąžuoliuko“. Nesusidūriau su opera ir studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).
Tačiau anuometinis LNOBT choro vadovas Adolfas Krogertas ieškojo pagalbininko ir pasirinko mane.
Iš pradžių dirbau LNOBT chormeisteriu devynerius metus, po to išėjau ir vėl sugrįžau, jau kaip choro vadovas. Išėjęs iš teatro jį sapnuodavau. Matyt, ši bacila visam gyvenimui. Gal sudėtingos užduotys prie jo pririša?
Kodėl žmonės su džiaugsmu eina į darbą teatre? Čia nėra rutinos. Choro artistai kasdien – vis kitokie: tai jauni, tai seni, tai turi šokti, tai fechtuotis.
– Vilioti dainininkų į chorą netenka?
– Jau kurį laiką gyvenu ramiai: choristų pasiūla viršija paklausą. Kažkada jų ieškodavau ir įkalbinėdavau ateiti į chorą, o dabar situacija pasikeitusi. Visi dejuoja, kad choruose trūksta tenorų, – mūsų kolektyve šiuo metu dainuoja 21.
Aš numatau iš anksto galimas permainas chore, kad prireikus turėčiau pamainą išeinantiems. Išugdyti gerą operos choristą trunka ne metus ir ne dvejus. Tik gabiausieji išmoksta repertuarą, dainuoti judėdami per porą metų.
Ypač smagu, kai į chorą ateina jaunimo – po 30 metų tokie dainininkai galės tikėtis rentos, o kitiems gali tekti dainuoti ir iki 65 metų. Kaip tada dirbti?
Gaila, kad LMTA laikomasi nuomonės, atseit choras gadina balsą. Čia vokalistai mokomi atlikti arijas, o vėliau patekę į teatrą nesugeba dainuoti ansamblyje.
Užsienyje dirbama kitaip: studijuojantiems solinį dainavimą yra privalomas ir ansamblinis.
Ten po bakalauro studijų sprendžiama, ar studentas gali siekti solinės karjeros, ar turi rinktis choro artisto karjerą ir mažas operų partijas. Taip natūraliai į chorus įsilieja profesionalai.
Pas mus to nėra. Bet kažkaip man pavyksta atnaujinti LNOBT kolektyvą ir pritraukti jaunimo.
– Ar klausotės muzikos po darbo?
– Stengiuosi nesiklausyti, nes dirbu visus vakarus – spektaklių daug, reikia ruoštis repeticijoms. Toks jau mano gyvenimo būdas.
Kai labai pavargstu, pabėgu iš Lietuvos.
Išvažiuojame kur nors su žmona nusipirkę kelialapį.
Šešerius metus iš eilės skridome nardyti į Egiptą.
Kai žuvys nustojo stebinti, pakeitėme maršrutą. Nukeliavome į Tailandą ir Kambodžą, neseniai atostogavome Portugalijoje. Dabar svajojame apie Indoneziją ir Lotynų Ameriką.
Parengė 79 operų premjeras
Č.Radžiūnas (nuotr.) LNOBT chorui vadovauja nuo 1989 m. (1976–1985 m. buvo šio choro chormeisteris). Jis įgijo choro dirigento specialybę LMTA, o 1984 m. baigė operinį dirigavimą stažuotėje asistentūroje Maskvoje.
Su LMTA choru parengė 79 operų premjeras, 18 didelių vokalinio ir simfoninio žanro kūrinių, tarp jų – pirmą kartą Lietuvoje A.Dvorako „Requiem“ ir J.S.Bacho „Pasiją pagal Morkų“.
Maestro pristatė LNOBT kolektyvą Vokietijoje, Olandijoje, JAV, Taivane, Kinijoje, tarptautiniuose operos festivaliuose Suomijoje, Italijoje, Anglijoje.
Č.Radžiūnas 2001 m. pelnė Šv.Kristoforo apdovanojimą už P.Čaikovskio operą „Pikų dama“ LNOBT, 2005 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2011 m. tapo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu. Nuo 2013 m. jis yra LMTA profesorius.
