J.Budraičiui spalio 6-ąją sukako 75 metai. „Lietuvos rytas“ paprašė trijų režisierių, dirbusių ir dirbančių su garsiuoju aktoriumi, pasidalyti savo mintimis. Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas ir O.Koršunovas pabandė rasti žodžius, kurie tiksliai apibūdintų J.Budraičio sceninį kelią.
* * *
Jonas Vaitkus: „Su J.Budraičiu susipažinau aukštuosiuose kino režisūros kursuose Maskvoje (1978). Pajutau, kad jis nori ištrūkti iš kino rėmo, kinui būdingo emocinio subtilumo. Savaip ieškodamas tokio žmogaus pakviečiau jį Solneso vaidmeniui.
Kauno dramos teatre panašaus į jį nebuvo. Pirmiausia, jis buvo išprusęs, turintis skonį žmogus, įgijęs ne tik kino, bet ir meninę patirtį platesne prasme: fotografavo, tapė, domėjosi poezija, filosofija. Jis man imponavo kaip asmuo. Buvo įdomu, kaip kino aktorius gali veikti teatre, ar apskritai gali veikti, ko galima pasiekti šiuo eksperimentu. Tuo metu pasaulyje vyko ir daugiau tokių bandymų, kai garsūs kino aktoriai ir teatre bandydavo kurti vaidmenis. Bandė ir Alainas Delonas, ir daugelis kitų, bet jiems nieko iš to neišėjo.
Statytojas Solnesas (1980) buvo visomis prasmėmis eksperimentinis vaidmuo – ir dėl aktoriaus būsenų, loginių apmąstymų. Jis buvo nedrąsus tam tikruose dalykuose. Jam nuolat reikėdavo priminti, kad gali, kad jam pačiam to reikia. J.Budraičio dalyvavimas ir repeticijose, ir viso teatro procese pasiteisino. Jis surado ir valios, ir jėgų atlaikyti teatro žmonių spaudimą – tiek teigiamą, tiek neigiamą. Jis jautė tam tikrą baimę, nežinodamas, koks bus rezultatas.
Dirbant su J.Budraičiu reikėjo kantrybės. Tie aktoriai, kurie buvo šalia jo, tarytum viską žinojo, bet kartais tas žinojimas buvo „profesiškai sausas“. Aišku, man taip pat reikėjo ir valios, ir užsispyrimo, ir kantrybės, kad aktorius būtų įvarytas į neurodinaminę būseną, kad jis pasijustų lyg sapne, ypač kuriant Solnesą. Taip ir praėjo tas pirmasis spektaklis – savotiškame košmare.
Manau, kad sėkmingiausias J.Budraičio vaidmuo buvo spektaklyje „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982). Vaidmuo buvo vientisas, nebuvo jokių duobių, išryškėjo jo prigimtinis suvokimas, organiškumas.
J.Budraitis suvokė, kad teatre negali peržengti per tam tikrą ribą, kada balsas ir vidinė emocija transliuojama daugeliui, o ne vien partneriui. Kada Budraitis šią ribą peržengdavo, jo raiška būdavo puiki. O kadangi Lenino personažas viso spektaklio metu buvo artimame plane, tai Juozas, gerai jausdamas šį planą, viso spektaklio metu išlaikė tam tikrą įtampą.
Visiškai priešingą vaidmenį J.Budraitis suvaidino spektaklyje „Senelių namai“ (1986), kur jo kuriamas kino režisierius Nikolas puikiai parodijavo Vytautą Žalakevičių; jis buvo pilnas grotesko, šmaikštumo. Vėliau jį pakviečiau į Peterburge statomą „Žuvėdrą“ (2001), netrukus – į Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statomą „Visuomenės priešą“.
Visą laiką norėjosi ne tik kitokio aktoriaus, bet ir savito žmogaus. Teatrui tokie žmonės labai reikalingi. Aš ir apie R.Adomaitį daug galvojau, nes jutau jo sprogstamąją galią. Norėjosi dirbti su įdomiais žmonėmis, ne vien teatre paskendusiais aktoriais su savo ambicijomis, pilkumu ar pan.“
* * *
Gintaras Varnas: „Juozas Budraitis man asmeniškai gilioje jaunystėje padarė milžinišką įspūdį; tuo metu, kai važiuodavom į J.Vaitkaus spektaklius Kauno dramos teatre. Jo vaidmenys -Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II ir netgi Leninas – magiški. Neįtikėtina: statyti pjesę apie Leniną ir pastatyti antisovietinį spektaklį.
J.Budraitis scenoje turėjo neįtikėtiną charizmą. Atrodytų, ir balsas labai keistas – kažkoks gergždžiantis, švokščiantis. Bet juk tai ne jo balsas, nes tikras balsas – labai švelnus. Tas visas švokštimas buvo apgalvotas, padarytas ir taip taikliai, kad purtė lyg elektra. Šie vaidmenys buvo sukurti su labai keista grotesko priemaiša.
Aišku, J.Budraitis – aktorius pagrindiniams vaidmenims. Aišku, jis derėjo Kristiano Smedso „Vyšnių sode“, bet tai buvo greičiau išimtis. Bet protagonistas jis buvo absoliučiai tobulas. Gal tai buvo jo laikas? Juk kiekvienas mes turime savo laiką, žvaigždes, konsteliacijas.
Aišku, J.Vaitkaus nuopelnas, kad jis J.Budraitį pakvietė prikvietė, nes nemanau, kad tai buvo lengva. Jis vis dėlto kino aktorius. Jis nebaigęs jokių teatro mokslų ir jis pats tą atvirai sako. Tai yra šiek tiek kitoks aktorystės būdas. Iš esmės net sunku įsivaizduoti tuometinį Kauno dramos teatrą be J.Budraičio. Tai buvo didžiulė J.Budraičio ir J.Vaitkaus epopėja.
Mes, žinoma, susitikome tik 2013 metais „Bakchantėse“ ir aš neturėjau jokių abejonių, kad mitinį, legendinį Kadmą, nuo kurio prasidėjo Tėbų miestas, būtinai turi vaidinti J.Budraitis. Iš pradžių jis lyg ir atsisakinėjo – didelė salė, visa kita. Keistas dalykas, jis pats sakė: „Aš esu kamerinis aktorius, nemėgstu didelių salių, rampos“. Aišku, Kauno dramos teatro salė nėra pati didžiausia, joje telpa apie penkis šimtus žiūrovų, bet jis ten buvo visiškai savo vietoje. „Bakchantėse“ jis iš karto ir tiksliai suprato tragedijos dimensiją. Šiame spektaklyje jo duetas su Viktorija Kuodyte – neįtikėtinai įtaigus.
Teatre beveik nebeliko gigantų – gerų aktorių, kurie būtų garbaus amžiaus. Ir J.Budraitis – vienas paskutiniųjų. Dėl to žiauriai gaila: jų reikia, o nėra. Kaip čia taip išėjo, aš nežinau. Paprastai, teatras negali atsikratyti, o dabar jų išvis nėra, – ir ne tik Vilniuje, bet Lietuvoj. Vien dėl to jį galiu pavadinti paskutiniu didžiuoju scenos mohikanu. „
* * *
Oskaras Koršunovas: „Paskutinę Krepo juostą“ J.Budraitis man piršo dar 1990 metais, pažiūrėjęs spektaklį „Ten būti čia“. Prireikė, kad praeitų dvidešimt penkeri metai, kad man taptų įdomu galvoti apie išėjimą, senatvę kaip reiškinį. Tuo labiau jam pačiam reikėjo iki šios medžiagos priartėti. Prieš dvidešimt penkerius metus jis buvo dar jaunas.
Kai mes su juo susitikdavome, vis pakalbėdavome apie tai. Aš intuityviai tikėjau, kad tai vieną kartą įvyks. Ir jis tikėjo. Ir tai unikalus dalykas, kad medžiaga ilgai brendo. Kitu atveju aš tikrai tos medžiagos nebūčiau statęs. Kiekvienam vaidmeniui aktorius turi pribręsti. Arba dar būti toks jaunas ir žalias, kad galėtų jį suvaidinti. Tokių vaidmenų irgi yra. Bet svarbiausia, aktoriuje turi būti atitikmuo ir su vaidmeniu, ir su režisieriumi. Mūsų atveju tai ir įvyko.
Aš į Juozą nežiūriu kaip į rutininį aktorių. Jis toks ir nėra, toks ir nebuvo. Visi jo vaidmenys teatre labai išskirtiniai, reti. Aš pats visu juos prisimenu. Būtent tai, kad jis yra mąstytojas, skaitytojas, pasaulio stebėtojas, fotografas, jo vaidmenis paverčia išskirtiniais.
Jis labai atidžiai viską stebi, mato. Beje, šios savybės absoliučiai nebūdingos aktoriams, nes aktoriai retai kada stebi pasaulį. Dažniausiai jie mėgsta stebėti save veidrodyje. Visas pasaulis yra jie patys. J.Budraitis kitoks. Jis ir knygas kolekcionuoja, jas skaito. Beje, dažnai jį matydavau lėtai vaikščiojantį po knygynus, vartantį knygas, arba vaikščiojantį su fotoaparatu po Vilniaus gatves.
Labai norėjau J.Budraitį pakviesti Prospero vaidmeniui. Ir Prosperas buvo ta medžiaga, kuri jam būtų labai tikusi. Tai medžiaga, daugiausia pasakanti apie jo kartos žmones ir apie jo laiką. Nes kiekvienas intelektualas Sovietų sąjungoje neišvengiamai buvo Prosperas, neišvengiamai buvo tremtinys. Jeigu ir fiziškai neištremtas, tai gyveno savo virtuvėje, savo bibliotekoje, savo teritorijoje, kurioje slapta augino savo dukrą tam kitam, išsvajotam pasauliui. Va, toks Prosperas visomis prasmėmis ir yra J.Budraitis.
Jeigu kalbėčiau apie J.Budraičio režisierius, jis visuomet prisimena Vytautą Žalakevičių. Negalima įsivaizduoti J.Budraičio, kaip aktoriaus, be kino režisieriaus V.Žalakevičiaus, kuris ir teatre norėjo dirbti su šiuo aktoriumi. Gal ir neišdrįso to daryti.
Beje, ši savybė būdinga jų kartos menininkams. Aš atsimenu, kad V.Žalakevičiui labai patiko „Ten būti čia“ ir „Senė“. Jis net norėjo statyti filmą pagal „Senę 2“. Mes su juo dažnai susitikdavome ir apie tai kalbėdavome. Todėl Prospero įvaizdis galbūt ir buvo susijęs su V.Žalakevičiumi, su buvimu jo kabinete.
Gal net iš čia kilo J.Budraičio noras statyti S.Beckettą. Įvyko keista alchemija. Turėjau savo Mirandos viziją ir per ją norėjau įspėti Prospero paslaptį, tad man reikėjo J.Budraičio su visom jo knygom. Deja, taip neatsitiko. Bet kiek vėliau mes ryžomės statyti „Krepo juostą“.
Įdomu tai, kad kuriant šį spektaklį, J.Budraitis turėjo savo netikėtą viziją. Jis į personažą kibo kaip žvėris, su mirštančio klošaro brutalia energija. Iš pradžių atrodė, kad tai neteisinga. Įprastai Krepas būna intelektualas, ramus ir orus. Ir staiga J.Budraitis, kuris toks yra gyvenime, pasiūlė vos ne šekspyrišką išprotėjusį Lyrą. Bet tai yra tikslu. Labiausiai netikėta meilės tema. Galintis išryškinti intelektualo priešmirtinę laikyseną, J.Budraitis vis dėlto išryškino jausminį išgyvenimą. Ir tai iš tikrųjų sukrečia.
J.Budraitis – jausminis aktorius, ir tai mes matome kine. Gyvenime jis lyg ir diplomatiškai viską vertina, bet kuriant vaidmenis emocijos tampa stipriausios. Aktoriai-asmenybės turi savo stiprią konstrukciją, kuri gali trukdyti jiems virsti „vandeniu“, užpildyti visas įmanomas formas. O J.Budraitis tai sugeba suderinti.
* * *
J.Budraitis, nusifilmavęs Vytauto Žalakevičiaus kino dramoje „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.), tapo vienu labiausiai žinomų Lietuvos kino artistų. Vėliau Lietuvos, Rusijos, Latvijos, Čekijos, Baltarusijos ir kt. šalių kino studijose J.Budraitis sukūrė per 100 vaidmenų, pelniusių jam tarptautinį pripažinimą.
Kaip teatro aktorių J.Budraitį išgarsino Kauno dramos teatras, kuriame jis sukūrė itin reikšmingų vaidmenų režisieriaus Jono Vaitkaus spektakliuose. Didžiausio atgarsio sulaukė jo Statytojas Solnesas, Šarūnas, Ričardas II to paties pavadinimo pasaulinės dramaturgijos klasikos veikalų pastatymuose, Bostonas polifoniškame spektaklyje „Golgota“ pagal Čingizo Aitmatovo „Ešafotą“.
Aktorius taip pat vaidino Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“ (1995, LIFE), 2009 m. sukūrė vaidmenį suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sode“ (Audronio Liugos produkcija), išskirtiniame požiūriu į tekstą, erdvę ir teatro išraiškos priemones spektaklyje.
Net kelis metus artisto vaidyba gerėjosi gausi rusų publika Antono Čechovo „Žuvėdroje“, kurią 2011 metais J.Vaitkus režisavo Sankt Peterburgo teatre „Baltijskij dom“ (šiame spektaklyje taip pat vaidina Regimantas Adomaitis ir Vladas Bagdonas). Rusijos žiniasklaida liaupsino lietuvį kaip „aktorinio meno korifėjų“.
Pastaraisiais metais J.Budraičio aktorinis gyvenimas tapo itin intensyvus. Jis vaidina daugelio talentingiausių Lietuvos režisierių spektakliuose. Ypač daug dėmesio susilaukė jo sukurtas Morteno vaidmuo Henriko Ibseno „Visuomenės prieše“ (rež. J. Vaitkus; 2011), Kadmas Euripido „Bakchantėse“ (rež. Gintaras Varnas; 2013), Krepas Samuelio Becketto monodramoje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas; 2013).
J.Budraitis ir pats yra režisavęs kelis trumpametražius filmus, be to, kuria meninę fotografiją, yra surengęs parodų Lietuvoje ir užsienyje. Paskutiniojoje „Mano kinas. 1970–1990“ buvo eksponuojama daugiau kaip 40 lakštų iš didžiulio archyvo, kurto kelis dešimtmečius filmuojantis Lietuvos ir kitų šalių kino studijose.
