„Išgirskite klasiką“ – tokiu šūkiu ir kvietimu Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, pradėjo dvidešimt septintąjį sezoną ir penktadienį pakvietė pasiklausyti „Madam Baterflai“, kurią atliko tikra svajonių komanda: Asmik Grigorian, Merūnas Vitulskis, Kostas Smoriginas, Ieva Prudnikovaitė, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis, Kauno valstybinis choras, vadovaujamas Petro Bingelio, ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su maestro G.Rinkevičiumi priešakyje. Prie draugijos puikiai pritapo ir nedidelės Keit partijos atlikėja Gina Janonytė iš Kauno choro.
Laikas laimingai sutapo
Dar koncerto išvakarėse patys atlikėjai tiesiog spindėjo iš džiaugsmo: su tokio lygio partneriais scenoje dar neteko dainuoti! Ne tik Lietuvoje, bet ir kituose pasaulio teatruose, po kuriuos ji keliauja. Visi iki vieno – aukščiausio lygio profesionalai, dabartinis Lietuvos vokalinio meno žiedas, pasiekęs brandą, išmanantis, ką, kaip ir kodėl reikia daryti scenoje.
„Džiaugiuosi, kad visiems „sukrito laikas į vieną katilą“, nereikia skraidyti ir lakstyti. Paprastai operos spektakliuose būna stipri viena ar kita grandis, o čia – viskas viename. Turbūt didesnės laimės negali būti. Su kolegomis esame pažįstami, gatvėje prasilenkiame, bendraujame internetu, o scenoje nesusitinkame. Tai – pirmas toks kartas“, – prieš koncertą džiūgavo M.Vitulskis.
Maestro G.Rinkevičius, paklaustas, kodėl sezono atidarymui pasirinko operą – nors jo vadovaujamas orkestras pripratęs jas atlikti, vis dėlto ne iš operų duoną valgo, – irgi prisipažino: norėjęs suburti draugėn ryškiausius mūsų vokalistus ir su jais „susprogdinti bombą“. Tai nebuvo taip paprasta – juk solistai dainuoja įvairiuose teatruose, suderinti laiką, kada visi galėtų būti Vilniuje, – logistikos specialisto reikalaujanti užduotis.
„Stebuklas, kad jie atsidūrė čia ir dabar“, – neslėpė džiaugsmo G.Rinkevičius. Beje, A.Grigorian vos ištrūko iš Stokholmo, kur irgi dainuoja Madam Baterflai – švedai norėjo, kad penktadienį ji dalyvautų spektaklyje, bet Asmik šiaip taip išsisuko.
Nėra už ko pasislėpti
Antras G.Rinkevičiaus tikslas pateikiant operos koncertinį variantą – sutelkti klausytojų dėmesį į muziką.
„Muzikiniuose spektakliuose vieni žiūri, kiti klauso. Mes norime, kad publika išgirstų muziką, kad jos neužgožtų scenos efektai, dekoracijos, kostiumai“, – pabrėžė maestro.
Ir išties bene vienintelis dėmesį nuo balsų ir garsų atitraukiantis, bet tiesiog prie kūrinio prilimpantis elementas, buvo A.Grigorian pasirinkta suknelė – lengvas, pastelinis Agnės Kuzmickaitės drabužis su firminiais šios dizainerės drugeliais. „Kaip Lietuvoje „Madam Baterflai“ gali apsieiti be šitų drugelių? Negali!“ – jau po koncerto šypsojosi Asmik.
O visa kita – tik muzika, emocijos, jaudinanti istorija, papasakota orkestro, choro ir solistų. G.Rinkevičiaus mostui paklūstantys muzikantai atskleidė subtiliausias „Madam Baterflai“ detales – nuo piano ir pianissimo pirmojo ir ypač antrojo veiksmo pabaigoje iki griausmingo finalo su desperatišku Pinkertono-M.Vitulskio šauksmu. Lygiai kaip Kauno valstybinis choras, specialiai šiam koncertui parengęs „Madam Baterflai“ partitūrą.
M.Vitulskis pastaruoju metu išgyvena Pinkertono laikotarpį, keliauja su šiuo vaidmeniu iš teatro į teatrą, tad Vilniaus Kongresų rūmuose gausiai susirinkusi publika išgirdo ištobulintą partiją su visa jausmų gama, išraiškingai perteikta balsu: aistra, klasta, pašaipa...
A.Grigorian santykis su „Madam Baterflai“ šiek tiek komplikuotas. „Tai opera, kuri su manimi yra anksčiau nei išvydau pasaulį – mano mama besilaukdama dainavo Madam Baterflai, vėliau jiedu dainavo su tėčiu, o aš vaidinau vaiką. Maniau, kad niekada negalėsiu dainuoti dėl savo emocijų, nes klausydamasi „Madam Baterflai“ nuo pirmos iki paskutinės natos verkiu“, – pasakojo A.Grigorian prieš koncertą.
Ir nors dainininkė sugebėjo suvaldyti emocijas, Madam Baterflai tapo vienu mėgstamiausių jos vaidmenų, kurį neseniai ji atliko Italijoje ir buvo ten puikiai priimta, šįkart koncerte Vilniuje vis dėlto ištryško ašaros. Kaip, beje, ir Madam Baterflai tarnaitę Suzuki dainavusiai I.Prudnikovaitei.
Tas koncertinis atlikimas – tikra išdavikas: prieš publiką esi nuogas, nepasislėpsi už dekoracijos ar aksesuaro!
Visiems atlikėjams – superliatyvai
Muzikologė Irena Didžiulienė po koncerto negailėjo komplimentų: „Man labai patiko tai, kaip paruošta muzikinė medžiaga. A.Grigorian išties fantastiška, mūsų primadona, taip išaugusi dainininkė, kad kas pusmetį vis nustebina dideliais darbais. Apie tokią atlikėjų komandą, kokia buvo penktadienio vakarą Kongresų rūmų scenoje, galima tik pasvajoti. Tai – mūsų atlikėjų elitas. Manau, kad publika pajuto didžiulį malonumą, kokį ir reikia pajusti susitikus su muzika, menu. Atėjus į teatro spektaklį, koncertą norisi gėrio, tam tikros įkrovos, minčių nušviesėjimo, atitrūkimo nuo kasdienybės. Šiame koncerte viskas buvo aukščiausio lygio – pajutome, kad menas atėjo į širdį“.
„Madam Baterflai“ klausėsi ir maestro Modestas Pitrėnas, kuriam dar nėra tekę šios operos diriguoti nuo „a“ iki „z“, bet įvairius jos fragmentus yra atlikęs su įvairiais kolektyvais. Po koncerto jis irgi švytėjo: „Taip ir norisi pasiimti superliatyvų žodynėlį ir parinkti kokius nors sinonimus geriausiems šio vakaro apibūdinimams. Opera – tai dainininkai. Tai nėra orkestras ir net dirigentas (tegul man atleidžia). Dainininkai šį vakarą buvo puikūs. Ir tuo viskas pasakyta. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras turi solidų operų pastatymų stažą ir šįkart jie labai gražiai papildė šią puokštė. Maestro G.Rinkevičius puikiai jaučia dramaturgiją, veda mintį, ir tai buvo šventė. Tiesiog šventė, kurios įsimena ilgam ir į kurias norisi sugrįžti.“
Paklaustas, ar per operos koncertinį atlikimą nepasigedo teatrinio vizualumo, M.Pitrėnas samprotavo: „G.Puccini reikalingas tam tikras vizualinis užnugaris. Jeigu Šarplesas (atliko K.Smoriginas) penkias minutes vis kartoja „Ačiū“, man reikia žinoti, kodėl tai vyksta, kas jam įteikiama. Gal vizualumas padėtų publikai susiorientuoti tam tikrose mizanscenose. Gal „semi-staged“ – pusiau reežisūrinis – variantas čia ir būtų tikęs? Bet kai skamba tokia nemirtinga muzika, tokie gražūs balsai, gali gėrėtis vien tuo.“
Palinkėjo tikėti iki paskutinio atodūsio
Salėje tą vakarą sėdėjo vienas tikrai išskirtinis klausytojas – solistė Irena Milkevičiūtė: ir A.Grigorian mama, ir mūsų legendinė Madam Baterflai, kadaise pravirkdžiusi pačius japonus. Paklausta apie koncerto įspūdžius, pirmiausia ji ištarė: „Labai jaudinausi. Esu tiek daug įdėjusi į šį vaidmenį ir dabar labai džiaugiuosi, kad Astutė jį perėmė, jam subrendo. Labai džiaugiuosi dėl jos. Klausiausi jos Italijoje – smagu, kad publika taip šiltai ją sutiko.“
O kaip dėl vaidmens traktuotės? Ar duktė kopijuoja mama, ar turi savo požiūrį?
„Žinoma, kad kiekvienas žmogus yra kitoks, – nė neabejojo I.Milkevičiūtė. – Kitokia ir Astos Madam Baterflai. Aš jai palinkėčiau tikėti iki galo, iki paskutinio atodūsio gyventi tomis laimės minutėmis, kurias patyrė Čio Čio san su Pinkertonu. O Asta sako, kad jai tai nepavyksta, jos herojė pasąmonėje jaučianti, kad Pinkertonas negrįš. Mano Čio Čio san tikėjo besąlygiškai.“
Opera – muzikinis, bet vis dėlto teatro žanras, kompozitoriai, komponuodami muziką, galvojo ir apie tai, kaip ji atrodys spektaklyje, kaip ją dar labiau išryškins scenos ir mizanscenos. Ar kūrinys nenukenčia per koncertinį atlikimą?
I.Milkevičiūtės nuomone, čia jau žiūrovo problema. Jei jis turi fantazijos, jei gerai pažįsta muziką, gali puikiausiai pripildyti vaizdą – muzikoje, ypač G.Puccini, yra viskas: matai klausydamasis.
