Palikę didžiąsias trupes, du menininkai norėjo atsitraukti ir dirbti kūrybiškiau, nei tai leidžia diskusijos su didžiais režisieriais prie repeticijų stalo. Kurdami anekdotiškas situacijas, menininkai moko ir publiką išsivaduoti nuo stereotipinio mąstymo, noro viską sužinoti ir suprasti.
Kūrybos žavesys slypi menininkų požiūryje į pasaulį, kuriame loginės išeitys turbūt neegzistuoja. Visai kaip vaikystėje. Todėl dviejų suaugusių vyrų draugystės istorija virsta situacijų komedija kelianti juoką, nesusipratimus ir dvejones.
Aktorius Benjaminas Verdonckas ir Pieteris Ampe į sceną žengia lyg į žaidimų aikštelę. Šioje „smėlio dėžėje“ – patefonas, stalas, šaldytuvas, ventiliatorius. Ko dar reikia žaidimams pradėti? Draugo. Štai ir jis, parodo Benjaminas, atidaręs šaldytuvo duris. Fone skambanti Antonio Vivaldi muzika vaizdui suteikia orumo ir pakilumo – iki Benjaminas nepradeda valytis dantų, šepetėliu vaizduodamas smuiko partiją pagal gerai žinomą „Metų laikų“ fragmentą.
Aktoriai krečia šunybes vienas kitam, darko taisykles ir šaiposi iš to, kad tarsi jau supratome, apie ką ši istorija. O jos nėra. Spektaklis lyg nuotykių komiksas, verčiantis laukti kito puslapio, galvojant, o kas toliau? Nes suprasti, ką toliau darys vienas ar kitas personažas aktoriai neleidžia. Tai jie glostosi, tai jie grumiasi, tai šoka arba kaukia tamsoje.
Ir tai jų žaidimas – rodyti neįprastus žmonių elgesio, veiksmų kontekstus, suteikiant daiktams kitokias reikšmes, nei esame įpratę matyti.
Spektaklis prisipildo netikėtos ironijos iš pačių savęs ir mūsų gyvenimo absurdiškumo. Tai patvirtina finalinė scena su įprastais sentimentalumo elementais: skambant pergalingai dainai „We are the world“, Benjaminas su Pieteriu iškilmingai „pozuoja“ prie kalėdinės eglutės, šventės nuotaikas vainikuoja dūmų mašina su ventiliatoriais, byra konfeti, dirbtinis sniegas, fanfaros, lazeriai... Džiaugsmą keičia antklode mojančio Benjamino ašaros... Suprask, išgelbėtas vandenyne.
Ar esame pasiruošę tokiam humorui? Spektaklis „Nekalbame, kad mus suprastų“ leidžia iš naujo pamatyti, kokie nesuprantami yra žmonės ir kaip kvaila įsivaizduoti, kad kažkas gali būti nuspėjama.
Nors spektaklis mūsų publikai itin artimas galimybe laisvinti mintis, valantis nuo visažinystės sindromo, vis dėlto laisviausiai juoktis sekėsi festivalio svečiams iš užsienio, nuo pirmos minutės atsidavusiems aktorių klejonėms.
O belgams, atrodo, kitu savo darbu teks vaduoti mus ne tik nuo tuščių minčių, bet ir nuo pernelyg rimtų kalbų, į kurias jie buvo priversti leistis po spektaklio „Sirenų“ klube. Pokalbio metu belgų menininkai iš paskutiniųjų stengėsi vaduotis nuo jiems primestų menotyrinių klausimų, tačiau jų žavesys buvo silpnesnis prieš lietuvišką norą oriai klausinėti, žinoti ir suprasti „iki galo“.
