Jis paniręs į paskutines spektaklio pagal Jevgenijaus Švarco pjesę repeticijas. Rusų dramaturgas kūrė Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais, kad šis žanras, kaip palyginti nekaltas, apsaugotų pjesę nuo cenzorių. Vis dėlto kūrinys iš pradžių buvo draustas, į viešumą paleistas tik 1960-iais, po rašytojo mirties.
E.Jaras sakė, jog jam visiškai neturi reikšmės, kad pjesė buvo cenzūruota. Jis kūrinyje mato šiandien aktualias temas ir interpretuoja jas savaip.
„Spektaklis – tam tikras kalbėjimasis. Kaip kitaip šnekėsi, jei ne apie savo mintis ir potyrius, ką per tuos metus nugyvenai. Nuotykiais jų nevadinkime“, – svarstė režisierius.
– Brandžiausios idėjos režisieriui ateina bėgant metams?
– Iš tikrųjų apie amžių užsiminiau koketuodamas. Mintis gali išspjauti netikėtai ir jaunas žmogus. Dainų autorius Aleksandras Bašlačiovas, provincijos vaikinas, kūrė tokią poeziją, kuri perspjovė net Boriso Grebenščikovo, Jurijaus Ševčiuko, Viktoro Cojaus kūrybą.
Jų dainų žodžiai vis tiek vadinami tekstais, o A Bašlačiovo – eilėmis. Garsiausi rusų roko kritikai jį laikė gal ir ne Aleksandru Puškinu, bet bent jau antru. O iššoko A.Bašlačiovas pro langą būdamas 28 metų, kai tas eilių pliūpsnis „užsikirto“.
– Tačiau teatre kuriamos dramos, kurias vargu ar išgyvena sukrėtimų dar nepatyręs jaunuolis.
– Supraskite – aktorius, režisierius nėra tas žmogus, kuris turi išgyventi ar nugyventi tokį gyvenimą, kokį jis rodo spektaklyje. Kaip ir rašytojas. Jis rašo „aš ėjau“, „man nutiko“, bet tai dar nereiškia, kad tas herojus – pats autorius.
Drama gali rastis iš vidinio žmogaus jautrumo, nebūtinai asmeninės patirties. Štai, tarkim, aktorius, režisierius ar rašytojas turi parašyti priešmirtinį skenduolio monologą. Šiuo tikslu jam skandintis nereikia – užtektų užspringti vandeniu, o toliau lieka įsivaizduoti.
Bet tam, kad įsivaizduotum, reikalingas išskirtinis jautrumas aplinkai, suvokimas, patirtis. Kalbu ne apie tą patirtį, kurią nulemia metai. Aštuoniasdešimtmetis gali būti ne tiek patyręs, kiek 25 metų jaunuolis.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar, kai pradėtas rodyti „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ Jaunimo teatre ir prieš pat „Karaliaus nuogo“ premjerą?
– Nepasakyčiau, kad tos nuotaikos linksmos. Nežinau, dėl ko reikėtų džiūgauti. Jau net ir vaikai, ir juos į mano spektaklius atvedantys tėvai prie to įprato. Mano visi spektakliai, kurti vaikams, šiek tiek kvepėjo nelaime, liūdesiu. Karlsonas šitos situacijos negerina.
Kita vertus, vaikai tuose spektakliuose vis tiek juokiasi, suaugusieji taip pat. Nevedu žmonių paverkti į bažnyčios kampą, bet ir nenoriu, kad žiūrovai juoktųsi šiaip sau. Norisi, kad žmonės nusišypsotų po tam tikrų išgyvenimų. Džiugesys man – antroje eilėje. Svarbiausia – viltis. Karlsonas jos irgi prideda.
Retai kada mano spektakliuose vaikams būna dainelių. Nenoriu, kad jie atėję į teatrą tik jų tikėtųsi. Prie to įpratę vėliau užaugę žmonės teatre ieškos miuziklų. Aš manau taip: nori muzikos – eik į koncertą, o teatre turi būti teatras.
Mano požiūriui, kūrybai didelės įtakos turėjo tokie mokytojai, kurie manęs nemokė – iš jų pats mokiausi. Pavyzdžiui, mano mylimiausias kino režisierius Georgijus Danelija, teatro režisierius Rimas Tuminas, aktoriai Frunzikas Mkrtčianas, Vachtangas Kikabidzė, Jevgenijus Leonovas, iš rašytojų Sergejus Dovlatovas, Gabrielis Garcia Marquezas.
Be abejo, milžiniškos įtakos padarė ir tiesioginiai mano mokytojai: Algirdas Latėnas, Remigijus Vilkaitis ir, žinoma, mano kurso vadovė šviesaus atminimo Dalia Tamulevičiūtė. Iš jų kaip kempinė prisisiurbiau.
– „Karalius nuogas“ irgi nekvepės linksmumu?
– Turėtų būti smagu, tik į šį spektaklį verčiau ateiti iš anksto nepražiojus burnos juokimuisi. Reikėtų atidžiau klausytis, kas kalbama, ir tada juoktis. Tad spektaklyje nebus to tiesmuko „hahaha!“. Tai – farsas. Farse pirma mintis, o paskui jau, jei nori, – juokis.
Žiūrėdamas „Panoramą“ juk nekvatoji išsižiojęs, tačiau sudėjęs siužetą prie siužeto štai, žiūrėk, gali iki ašarų pradėti juoktis, jei tik panorėsi. Ir spektaklis paskatins kartu pabūti beprotnamyje, kuris mus supa.
Tačiau tas beprotnamis ne tik mūsų valstybei būdingas. Tai nėra orienracija į konkrečią šalį. Čia nebus nei Rusijos, nei Ukrainos, nei Vokietijos, nei pačios Lietuvos. Tos problemos, kurios spektaklyje iškeliamos, – bendražmogiškos, būdingos kiekvienai šaliai, bet tauta viena – valdininkų.
Kai žmogus laiptais kyla viršun, jis pradeda nieko nebesuvokti. Tarsi tinkas nukrinta ant žmogaus auklėjimas, vadinamosios tautinės vertybės. Kai jis stovi visas apibertas, jau nebeaišku, kas jis toks savo sieloje – velnias ar dievas. Tai man rūpi.
– Ir H.Ch.Anderseno pasaką, ir J.Švarco pjesę interpretuojate per tai, ką jaučiate iš aplinkos?
– Spektaklyje yra fragmentų, kai valdininkai prieina iki to, jog reikalauja net Dievo, kad užsirašytų pas juos į priėmimą. Jei tu Aukščiausiajam nurodai, kad lauktų, kol bus priimtas pas tavo viršininką, karalių, tai jau viską pasako.
Tačiau ne karalius čia – svarbiausias. Ne pirmas valdantis žmogus valstybėje kelia grėsmę, o aplinka. Turiu omeny, sprendimus nulemia jo paties baimė dėl savęs, savo karjeros. Todėl vadovai paprastai pasiūlo tokius dalykus, kurie žalingi, gali net labai pakenkti valstybei.
Per repeticijas aktoriams prišneku labai daug. Nors spektaklio personažų visiškai nesieju su kokia nors konkrečia asmenybe, vis tiek su aktoriais daug kalbėjome ir apie Dalią Grybauskaitę, ir apie Vladimirą Putiną, ir apie Angelą Merkel, ir kitus.
Štai paklausai Vladimiro Žirinovskio ir girdi – pusė to, ką jis kalba, yra absoliuti tiesa, kita pusė – tik šou, kvailystės. Klausimas – kas ta kita pusė? Kas tuos valstybės veikėjus baksnoja?
Noriu atkreipti dėmesį į ne vieną valdantį žmogų, o į tuos, kas jį supa. Žinome: jei vienas iš karaliaus aplinkos pasako, kad karalius nuogas, jis nušalinamas. Karalius lieka nuogas, bet kažkodėl vis tiek visi tyli, nedrįsta ištarti arba tingi tai pasakyti, kol jiems gerai. Tad galiausiai spektaklio galas nėra nei H.Ch.Anderseno pasakos pabaiga, nei J.Švarco pjesės finalas.
– Vis dar manote, kad spektaklis gali turėti ne vien pramoginį tikslą?
– Žinoma! Manau, kad teatras turėtų ką nors priminti. Nemačiau spektaklio, kuris ką nors pasako, bet priminti gali. Žmogui primenami jausmai. Jeigu personažas taip gyvena, ir aš galiu taip gyventi. Spektaklis gali padėti ieškoti vilties. Turime nepamiršti, kas esame, dėl ko ir kur. Spektaklis nėra „čia mano nuomonė“, ir viskas. Tai – priminimas temų, kurios sklando aplink mus.
– Kodėl tų temų gvildenimas, apskritai teatro žmonių darbas prilyginamas kančiai, tarsi jie turėtų kūrybą išstenėti?
– Tai labiau įprasta etatiniams teatro darbuotojams. Ir aš taip pradirbau bene 15 metų. Galbūt dėl to išėjau iš Nacionalinio dramos teatro. Būtent to stenėjimo nesinorėjo.
Taip, suprantu – dabar kartais nueinu į kairę kaip koks neištikimas žmonai vyras. Nueinu, pavyzdžiui, į komercinį teatrą, ten ką nors padarau. Tarsi pasitenkinu, tiksliau, patenkinu savo piniginę. Bet ir ten kaip aktorius nedrįstu žeminti savo profesijos. Spektakliuose stengiuosi palaikyti formą.
Džiugu, kad ir tuose komerciniuose teatruose daugelis kolegų stengiasi palaikyti savo profesinę kartelę. Štai neseniai šimtąjį kartą suvaidinome Kosto Smorigino režisuotą spektaklį. Per tą šimtą kartų neleidome sau pavirsti kokiais nors estradininkais ar pajacais (blogąja prasme). Stengiamės išlaikyti profesionalumo lygį, vaidinti kaip buvome išmokę – pasakoti istoriją, o ne rodyti save kaip idiotus.
– O iš kur tas sunkumas, lyg kažkoks vargas, kurį galima pajusti kalbantis su režisieriais – ne tik su jumis?
– Kai jūs, žurnalistai, klausiate manęs apie kokius nors reikalus, klauskite, kai nedirbu. Bet paprastai susitinkame, kai vyksta koks nors finalinis darbas. Tuo metu kūrėjas galvoja apie grindis – gruntą, kurį reikia dėti.
Jei spektaklyje nėra grunto, režisierius – idiotas, niekas nepavyks. Tie, iš kurių bendraujant jaučiamas sunkumas, tuo metu maišo cementą ir pila ant grindų. Net ir spektakliuose vaikams stengiuosi užpilti tą gruntą. Todėl nereikia stebėtis, kad prieš premjerą režisierius atrodo niūrus.
– Nejaugi po premjeros tampa lengviau?
– Tai įvyksta dar anksčiau. Didžiausią sunkumą nusimeti dar iki premjeros. Kai gruntas jau iki galo supiltas, tada ant viršaus gali dėti juokelius, švelnumus, tarsi dėliotum gėlytes. Jau ir taip užtenka ant nieko dedamų dalykų. Štai televizijos daro viską ant kažkokio marliaus.
