Pirmasis Virgilijaus Noreikos „užsienio“ operos teatras buvo sesės Latvijos TSR. Įsimintinas liko tas gruodis, kai jaudindamasis vyko traukiniu į Rygą, į pirmąsias savo gyvenime savarankiškas operos solisto gatroles. 1962 metų gruodžio 27 dieną Noreika Rygoje lietuviškai padainavo Almavivą. Partneriai buvo geranoriški ir jautrūs, o publika negailėjo ovacijų. Nuo tada Rygoje Noreika visada turės milžinišką pasisekimą. Per dvidešimt trejus metus Latvijoje padainuos dešimties pavadinimų spektakliuose.
Po pusmečio Noreika – jau Alfredas Rygos teatre. Prieš tai per savaitę padainavo net šešis spektaklius namie, dar vyriausybiniame koncerte Rygoje „Pabaltijo meno meistrai“ ir latvių televizijos naujametiniame „Žiburėlyje“. O jau po trijų dienų namie – Lenskis „Onegine“! Ir iš kur tiek sveikatos? Po „Traviatos“ Rygoje guodžiasi:
Dainavimo krūvis baisus. Balsas nuvargęs, niuansuoti labai sunku, viršūnes reikia imti jėga. Be to, aš visai neteisingai nusiteikęs išėjau dainuoti spektaklį. Užuot vedęs mane atitinkančią lyrinę liniją, iškart ėmiau forsuoti, netekdamas tembro, kai kur gal buvo per daug „itališkumo“ (o juk dar nebuvęs jokiose „scalose“. – V. G.), kuris net surijo kai kurias gaidas. Žinoma, tragedijos nebuvo, tačiau galėjo būti žymiai geriau. Net stiliaus atžvilgiu.
Užtat rudenį Rygoje Alfredą dainavo daug geriau. Latviai pasveikino gimtadienio proga ir įteikė gražią dovaną. Dalis publikos plojo atsistojusi...
Būdavo, jog kaimynai paprašydavo gelbėti spektaklį. Štai tada, padainavęs „Traviatoje“, Noreika jau po trijų dienų vėl skubėdavo į Rygą „Sevilijos kirpėjuje“ pakeisti jų susirgusio solisto...
1963 metų gegužės pabaigoje Noreika pirmą kartą dainavo Charkovo operos teatre, kuriame dažnai lankysis artimiausius dešimt metų.
Teatras šiaip sau. Patalpos erdvios, bet nemalonios. Akustika gera, dainuoti lengva. Teatre drausmės, atrodo, nėra, labai jau viskas paleista. Pirmiausia buvo Almaviva „Sevilijos kirpėjuje“. Spektaklis pas juos pastatytas baisiai jau skystai, jokių tradicinių normalių mizanscenų, nieko, kažkas kažką daro, ir viskas.
Sutiko mane su aplodismentais, plojo po kavatinos ir kanconetos. Po spektaklio buvo žmonių, kurie sakė, jog pirmą kartą pamatė, kad Almavivos partijoje, be kavatinos ir kanconetos, dar yra ką padainuoti ir pavaidinti. Kiti sakė, jog aš apverčiau jų teatrą aukštyn kojomis.
Po savaitės Charkove – „Traviata“. Mieste tvyrojo baisus karštis. Net nuogam miegant prie atviro lango žliaugė prakaitas.
Prieš spektaklį pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Šiaip taip sulaikiau. Repeticijos nebuvo jokios, spektaklis labai aiškus, ten gi mizansceninės vaidybos labai maža. Jau nuo pirmo veiksmo publika buvo mano. Antrojo veiksmo pradžioje gėles išmetė į sceną. Komplimentų aibė. Direkcija oficialiai man pasiūlė trijų kambarių butą ir 250 (didžiausią) rublių algą, kad tik aš pereičiau dirbti pas juos.
Oi, tie siūlytojai. Maskvos Didysis irgi siūlys. Tris kartus daugiau. Noreika nesusigundys. Bet draudimų visada bus daugiau, nei žinių apie siūlymus. „Draudėjai“ labai greitai pasauliniu mastu Noreiką pastatys į vietą. Kviečia Paryžius? Negalima. Kviečia Niujorkas? Negalima. Kas ten dar kviečia? Negalima. Galima tik ten, kur mes pasakome.
Kai Charkove apsilankė po metų ir „Rigolete“ nuostabiausiai pademonstravo aukštąsias gaidas, jau „po antrojo veiksmo buvo atėjęs Tel Avivo operos dirigentas Zingeris, žadėjo pakviesti į Tel Avivą“. Iš karto pasakysim, kad ponas Zingeris pažadą tesėjo. Deja, tuoj pat išlindo Goskoncerto juodas šešėlis...
Kai po stažuotės Italijoje Noreikos Lenskio vėl užsimanė Charkovo operos teatras, beje, kartu dar ir Karavadosio, solistas vėl atvyko idealios formos. Karavadosį dainavo be repeticijų, bet, kaip pats pripažino, „gerai kaip niekada, viršūnės buvo tiesiog galingos“. Po spektaklio orkestrantai strykais taip daužė savo smuikus ir violončeles, kad, atrodė, sudaužys savo trapius instrumentus.
* * *
Kritika Noreikai negailėjo dėmesio. Solidžiausiame muzikos žurnale „Muzykalnaja žyznj“ („Muzikinis gyvenimas“) buvo rašoma, jog Noreikos Kavaradosis tapo puikiu pavyzdžiu, kaip dramatinę partiją puikiai atlieka lyrinis tenoras. Kitaip nei italai, rusai atkakliai skyrė lyrinį ir dramatinį tenorus. Solisto balso esą visiškai užteko šiai partijai sudainuoti, tačiau visą laiką dominavo lyrinio tenoro prigimtis, ypač lyrinėse scenose su Toska bei pirmojo ir trečiojo veiksmų arijose. Dainininkas čia pademonstravęs nuostabiai minkštą, net kiek neįprastą Puccini muzikai garsą, savitą „noreikišką“ šiltą garso išdainavimą. Viršutinės gaidos, pavyzdžiui, ypač sunki „si“ pirmajame veiksme skambėjusi sodriai ir ryškiai.
Noreikos vokalinė koncepcija atskleidusi kitokį Kavaradosį – poetišką ir lyrišką. Būtent toks solisto Kavaradosis žavėjo visų teatrų, kuriuose jis dainavo šią partiją, publiką. Ir visai nesvarbu, kas būdavo jo partnerė, didžiąją aplodismentų dalį susižerdavo Noreika. Beje, kažkas labai taikliai paminėjo dar vieną išskirtinę Noreikos Kavaradosio ypatybę. Taip, Kavaradosis pirmiausia yra menininkas, tačiau jis peržengia savojo meno ir meilės ribą, tampa piliečiu ir tada žūva. Bet Noreikos Kavaradosis dar turi vos pagaunamo liūdesio – matyt, dėl to, kad supranta, jog nebėra kelio atgal į ankstesnį harmoningąjį pasaulį... Garsiojoje trečiojo veiksmo Kavaradosio arijoje, dainuojamoje Noreikos, vis dėlto labiau justi ne gyvenimo troškimas, o atsisveikinimo su gyvenimu liūdesys, gal net graudulys. Šis niuansas suteikė solisto herojui nepakartojamą elegišką charakterį. Žiūrovai Lietuvoje, Maskvoje, Prahoje, Varšuvoje, Berlyne kaipmat pajusdavo tai ir plodavo, plodavo...
Kurdamas Kavaradosio vaidmenį Noreika dar kartą parodė gebėjimą formuoti sceninį paveikslą, atsižvelgdamas ir remdamasis savo balso specifika, ir laikytis atrastos linijos visą spektaklį. Tai labai brangus operos solisto bruožas.
1972 metų vasarį Didžiajame Noreika su Višnevskaja dainavo „Traviatą“. Dainavo labai užtikrintai. Tai buvo vienas pačių geriausių Noreikos „Traviatos“ spektaklių ir neabejotinai vienas geriausių Maskvoje. Po mėnesio vėl ta pati pora dainavo Violetą ir Alfredą. Ir vėl – užtikrintai ir efektingai. Nors pirmajame veiksme Noreikos Alfredui atsisveikinimo su Violeta scenoje plyšo kelnės (atsisveikinimo būta audringo), ši smulkmena nesutrukdė vienai Maskvos režisierei, tiesa, ne pirmąjį, o paskutinį veiksmą pavadinti genialiu.
Pavasarį TSRS lankėsi JAV prezidentas Richardas Nixonas. Nebepamenu, kur jis dar lankėsi, be Kremliaus, bet Didžiajame – tikrai. Viena vertus, Didysis buvo kaip ir privalomas parodyti visiems garbiesiems svečiams, juk tai vienas svarbiausių imperijos kultūros objektų ir simbolių. Antra vertus, Nixonas savo didelėje svitoje atsivežė ir garsiąją „Metropolitan Opera“ primadoną, ten dainuojančią jau dvidešimt dvejus metus, koloratūrinį sopraną Robertą Peters. Ji gastroliavo žymiausiuose pasaulio teatruose, garsėjo ir kaip puiki koncertinė dainininkė, filmavosi muzikiniuose filmuose. Žodžiu, tikra amerikiečių žvaigždė. Gegužės 23 dieną Didžiajame svečių garbei buvo rodoma „Traviata“. Violetos vaidmenį atliko Peters. Ką gi, jei jau JAV prezidento numylėta „Metropolitan Opera“ primadona dainuos Violetą, tai geresnio Alfredo imperijoje už Lietuvos operos teatro geriausią tenorą nėra. Pirmyn, draugas Noreika! Penkeriais metais už lietuvį vyresnė Peters garsėjo virtuoziška technika, artistiškumu ir puikia scenine išvaizda, tai yra visu tuo, kuo ir Noreika. Jie buvo vienas kito verti partneriai!
Nepraėjo nė savaitė, o Didysis (dabar jau „Toska“ su Višnevskaja) vėl negali apsieiti be mūsų solisto, nors jam dar reikėjo po „Traviatos“ su Peters ir Nixonu pavakaroti priėmime, parlėkti į Lietuvą ir gegužės 25-osios vakare Kaune padainuoti „Faustą“. O po dienos vėl skristi į Maskvą pas jo ir tik jo laukiančią Toską, tai yra Višnevskają. Beje, grįžęs namo, po trijų dienų jau dainavo Vilniuje didžiulį rečitalį... Pašėlusi gegužė!..
1972-ieji Noreikai buvo vieni įspūdingiausių Didžiajame ir patys karščiausi: padainuota daugiausia spektaklių – septyni, solisto partnerėmis buvo pasaulinio garso dainininkės.
1973 metais Didžiajame dainavo tris kartus – Kavaradosį (pavasarį ir rudenį) ir Bajaną. Vasaros pradžioje Didysis gastroliavo Čekoslovakijoje. Su Noreika du „Toskos“ spektaklius rodė Prahoje ir Brno. Tai buvo geriausi Noreikos „Toskos“ spektakliai su Didžiojo trupe. Dėl to „kalta“ ir Didžiojo primadona Galina Višnevskaja, kurios dainavimas ir vaidyba padėjo dar ryškiau atsiskleisti Noreikos Kavaradosiui. Ypač įspūdingai artistai perteikė paskutinio veiksmo tragediją. Beje, tai buvo 42-oji Noreikos „Toska“, tad viskas nugludinta iki smulkmenų. Vis dėlto solistas pripažįsta, kad labiausiai žiūrovus veikia jaudinanti trečiojo veiksmo pabaiga, kai Kavaradosis „eina mirti“. Neretai čia Noreika sulaukia tokių plojimų, kad net Toskos atlikėja lieka šešėlyje.
Be dviejų spektaklių, Čekoslovakijoje įvyko ir du Didžiojo teatro artistų koncertai. Didžiausią pasisekimą turėjo Noreika. Triuškinamą pasisekimą. Jau pirmajame koncerte padainavusį Indų svečio dainą ir finalinę Kalafo ariją solistą užgriuvo kurtinami plojimai ir šauksmai „bravo“. Hercogo baladę teko kartoti du kartus. Noreika prisipažįsta: Šiuo koncertu įėjau į istoriją tuo, kad man pirmajam šių Didžiojo teatro gastrolių metu pradėjo rėkti. Antrajame koncerte viskas pasikartojo, Noreika, norėdamas likti kolegiškas, parodė publikai, kad, girdi, esąs „ne formoje“, todėl nebegali daugiau dainuoti... Čekų „Prace“ recenzijoje apie tą Maskvos Didžiojo teatro solistų koncertą buvo rašoma: „Ypatingo publikos atgarsio sulaukė du dainininkai – Noreika ir Obrazcova. Jie triumfiškai parodė, jog supranta italų operos vaidmenis ir geriausius italų dainavimo mokyklos pagrindus.“ O „Večernik Praha“ pridūrė: „Noreika – tikras italų bel canto meistras.“
Paskui dar įvyko koncertas TSRS ambasadoje, dalyvaujant Čekoslovakijos vadams – prezidentui Ludvikui Svobodai ir komunistų generaliniam sekretoriui Gustavui Husakui. Po koncerto Didysis Noreikai vėl pasiūlė kontraktą...
1973 metų spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje vyko Didžiojo teatro gastrolės „La Scala“. Buvo parodyti penki spektakliai: keturis kartus Glinkos opera „Ruslanas ir Liudmila“ ir vieną kartą Borodino „Kunigaikštis Igoris“.
Glinkos operą pradeda vaidilos Bajano pasakojimas. Bajanas – Noreika. Pirmam dainuoti, ir dar „La Scala“, ir dar anaiptol ne paprastą ariją – nelengva. Solistas jaudinosi ir, pasak jo paties, dainavo „labai labai vidutiniškai“. Nepavyko „suvaldyti nervų“ ir pirmuoju pasirodymu liko nepatenkintas. Ką gi, operos pradžioje Bajanui tenka didelis krūvis. Po žėrinčios uvertiūros (teigiama, kad ji priklausanti operų geriausių uvertiūrų dešimtukui) neskubiai plėtojama grandiozinė introdukcija. Ją pradeda Bajanas, kuris pakaitomis su choru, be savo įžanginio pasakojimo, dainuoja dar vieną ariją.
Milane „Ruslano“ kiekvienas spektaklis sekėsi vis geriau. Trečiajame publika jau paplojo ir Noreikai, kuris įtaigiau susitvarkė su kaprizinga Bajano partija.
Nors „Kunigaikštyje Igoryje“ Vladimiro partija buvo dainuota seniai ir tai kiek kaustė, Noreika vėl pasirodė puikiai.
Po savaitės jis su kitais teatro artistais koncertavo Milano konservatorijoje. Publika priėmė labai gerai, teko dainuoti bisui. Kitą dieną – vėl „La Scala“ scena, vėl Bajanas. Ir vėl puikiai. Visi sakė, kad tai buvo mano pats geriausias Bajano vaidmens atlikimas. Jaučiausi beveik patogiai. Tai buvo baigiamasis gastrolių spektaklis, jo klausėsi kultūros ministrė Furceva. Perdavė man kuo palankiausius jos sveikinimus. Bet kas iš to, – liūdnai sau pripažino geriausias TSRS tenoras. – Viską susigriebė Atlantovas (dainavęs Ruslaną ir Vladimirą Igorevičių) – ir spektaklius, ir spaudos konferencijas, ir priėmimus – viską. Ką gi, Maskva skirstė ir spektaklius, ir vaidmenis. Viską.
Deja, daugiau su Didžiojo trupe Noreikos niekur nebeveš. Didžiajame dar dainuos trejus metus, bet vis rečiau, kol ir jo scena, atsisakius persikelti gyventi ir dirbti į Maskvą, Noreikai bus užverta.
1974 metais Didžiajame padainavo tris kartus Hercogą ir vieną – Kavaradosį. Ypač įstrigo paskutinis „Rigoleto“ spektaklis rugsėjo 8 dieną, į kurį buvo pakviestas visiškai netikėtai. Nors jaudinosi, padainavo „pagal savo galimybes“, vadinasi – aukščiausiu lygiu. O po mėnesio į „Toską“ nuvažiavo „žiauriai nusidainavęs“. Mat artėjo naujojo teatro atidarymo data ir Noreika po 15 valandų per dieną „kalė“ Janonio partiją beviltiškai raudonai fasadinėje Vytauto Klovos operoje „Ave vita“. Anot solisto, buvo taip nusidainavęs, kad nebeliko nei falceto, nei jokio balso. Kavaradosio viršūnės čerškėjo, todėl vėl pagavo save galvojantį, jog vis dėlto ir toliau dainuoja per daug.
1975 metais Didysis Noreikos nekvietė. Tų metų vasarą solistas buvo paskirtas gimtojo teatro direktoriumi ir meno vadovu, tad gal dėl to buvo paliktas ramybėje?
O 1976-ieji buvo paskutiniai Didžiajame. Vasario mėnesį Noreika čia padainavo tik dviejuose „Toskos“ spektakliuose. Pirmajame nebuvo geriausios formos, todėl „ne pati geriausia buvo pirmosios arijos „si“, o paskutinio veiksmo viršūnės, kaip beveik visos pastaruoju metu, nevykusios“. Po dvidešimties dienų antrajame spektaklyje dainavo daug geriau.
Paskui, kaip žinome, trečią kartą buvo pasiūlyta pereiti dirbti į Didįjį. Noreikai atsisakius, nuskambėjo garsioji frazė: „Tokių pasiūlymų neatsisakoma“, ir Didžiojo teatro durys gastroliniams spektakliams Noreikai užsidarė visiems laikams. Tik po dešimties metų, 1986-aisiais, jis vėl dainavo Didžiojo scenoje. Dainavo Otelą, bet su Lietuvos teatro trupe. Tų metų birželio mėnesį lietuviai Maskvoje parodė tris „Otelo“ spektaklius.
Į Maskvą tada vyko visas Operos ir baleto teatro kolektyvas – keli šimtai kūrybinių, administracijos ir techninių darbuotojų. Teatras pirmą kartą gastrolių vežė tokį didelį repertuarą – Maskvoje parodė penkias operas ir keturis baletus. Pradėjo pasirodymus scenoje Klovos opera „Pilėnai“.
Geriausiu tų metų spektakliu savo scenoje buvo laikoma Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“. Kartu su dirigentu Jonu Aleksa, režisieriumi Rimantu Sipariu „Borisą Godunovą“ kūrė Didžiojo teatro vyriausiasis dailininkas Valerijus Leventalis.
Buvo parodytos ir dvi Verdi operos – „Don Karlas“ ir „Otelas“. Įtraukdami į repertuarą „Don Karlą“, teatro vadovai pirmiausia turėjo galvoje ir dailininko Liudo Truikio sukurtas dekoracijas. Jų tiesiog buvo negalima neparodyti Maskvos žiūrovams.
Trijų savaičių gastrolių programoje dar buvo Puccini „Madam Baterflai“. Teatras turėjo tituluotą pagrindinio vaidmens atlikėją Ireną Milkevičiūtę, kuri gastrolių išvakarėse tarptautiniame geriausios pasaulyje Čio Čio San vaidmens atlikėjos konkurse Japonijoje laimėjo antrąją vietą.
...Skyrybos su Didžiuoju įvyko žaibiškai ir visiems laikams. 1976 metų pavasarį Virgilijų Noreiką išsikvietė teatro vadovai.
Įeinu į kabinetą, kuriame kažkada XX amžiaus pradžioje buvo sutiktas Juozas Babravičius, prieš jį priimant į Didįjį teatrą. Apėmė toks mielas jausmas – čia buvo Babravičius!.. Ir štai visiškai netikėtai teatro direktorius be įžangų sako: mes jums siūlome pereiti dirbti į Didįjį teatrą, taip pat siūlome didžiausią – šešių šimtų rublių – algą, trijų kambarių butą centrinės Gorkio gatvės rajone. Žodžiu, man ėmė siūlyti aukso kalnus, bet aš papurčiau galvą. Jiems, matyt, pasirodė, kad dėl to, jog manęs netenkina sąlygos ar panašiai. Taigi, pridūrė: supraskit, tai juk Rusijos Federacijos ministro pavaduotojo lygio butas... Aš tik paklausiau: o kur mokysis mano duktė? Ir, nesileisdamas į jokias diskusijas ir tą minutę nieko negalvodamas, atsisakiau. Dėl to nė kiek nesigailiu, nes mano likimas būtų tikriausiai pasisukęs kitaip. Vėliau man buvo užtrenktos durys dainuoti šio teatro spektakliuose. Maskvoje dalyvaudavau tik šventiniuose jungtiniuose koncertuose. Tada, man jau išeinant pro duris, direktorius ar kuris iš dalyvavusių ten asmenų ištarė „sakralinę“ frazę: pasiūlymo dirbti Didžiajame neatsisakoma...
Jau paskui pagalvojau: būčiau sutikęs ir visiems laikams būčiau Lietuvoje vadinamas išdaviku, o Maskvoje – „bjaurybė lietuvis“, nes rusų dainininkų konkurentas. Žinoma, gal viskas būtų susiklostę kiek kitaip, jei tas pasiūlymas nebūtų užklupęs taip netikėtai. Aš jau buvau susitvarkęs savo gyvenimą, turėjau šeimą, egzistavo dalykai, kurie mane siejo su Lietuva.
Jei būčiau pradėjęs vilkinti laiką – žinote, reikia pagalvoti, šeimyninės aplinkybės, reikia pasitarti... Arba – o gal pasirašom sutartį metams, ar dar ką nors... Bet kai iš karto nukirtau „ne“, įvyko tai, kas įvyko. Tiesa, po šio pokalbio padainavau dar vieną jau paskelbtą spektaklį. Daugiau Didysis niekada manęs nebekvietė. Nors buvau keturiasdešimties, pačiame žydėjime.
