Ar tai būtų kone epinių užmojų „Mūsų klasė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ar subtilus, kamerinis Franzo Xaviero Kreuzo „Pageidavimų koncertas“ vienai aktorei Varšuvoje (teatras TR Warszawa), ar senų interpretacinių tradicijų savotiškai sukaustytas Čechovo „Dėdė Vania“ Švedijoje. Režisierė savo ryšį su kuriamu spektakliu apibrėžia per objektyvųjį mūsų visuomenę supantį foną. Arba, kitaip tariant, per scenon perkeliamo teksto ryšį su esamojo laiko realybe.
Rugsėjo 17-ąją Upsalos miesto teatre Švedijoje įvykusi spektaklio „Šuns širdis“ pagal žymųjį rusų rašytojo Michailo Bulgakovo romaną premjera kokybiškai pratęsė šią šiuolaikinių pasaulinės klasikos interpretacijų ciklą.
Prieš metus toje pačioje užsienio scenoje režisierės sukurta originali „Dėdės Vanios“ versija ne tik sulaukė nemažo žiūrovų bei kritikų pripažinimo Švedijoje, tačiau ir išvedė nedidukės Upsalos teatrą į platesnius tarptautinių festivalių vandenis.
Vis dėlto spektaklių gyvenimas Švedijoje gerokai skiriasi nuo to, kokį vaidmenį vieno ar kito teatro repertuare jie nugyvena čia, Lietuvoje. Švedai naujus spektaklius maksimaliai intensyviu grafiku rodo vos kelis mėnesius, o vėliau su jais visam laikui atsisveikinama ir puolama prie naujo darbo. Nebent žiūrovas į spektaklį plūsti nenustoja.
Taip per metus publikai pristatoma kur kas daugiau spektaklių. Pavyzdžiui, Y.Ross „Šuns širdis“ – jau trečiasis Upsalos miesto teatro pastatymas šį sezoną. Tačiau spektaklių gyvenimo trukmė, jei taip galima pasakyti, kur kas trumpesnė nei mūsiškių.
Koks likimas laukia naujosios „Šuns širdies“ – sunku pasakyti. Per daug nesigilindamas pasakysiu, kad spektaklis tikrai nėra tobulas, kol kas trūksta jame ir atlikėjų tikslumo, ir dramaturginio nuoseklumo, ir kai kurių kitų, manyčiau, neesminių elementų. Tačiau yra tai, ko, pavyzdžiui, mūsų teatras pastaruoju metu beveik nepasiūlo. Yra tema.
Kaip po premjeros pasakojo šio švedų teatro vadovas Linusas Tunströmas, naujasis Y.Ross darbas atsiduria tam tikro neapibrėžtumo zonoje: yra patrauklus, efektingas ir provokuojantis, tačiau tuo pat metu gali būti nesuprastas ir nepriimtas gana konservatyvios, prie paprastesnių, lengvesnio žanro vaidinimų labiau pratusios švedų publikos.
Tad kokia gi provokacija užkoduota šioje Y.Ross į sceną perkeltoje M.Bulgakovo romano versijoje?
Prieš devyniasdešimt metų parašytame M.Bulgakovo romane pasakojama satyrinė istorija apie tai, kaip medicininio eksperimento metu šuniui persodinus žmogaus smegenis šis pamažu įgauna vis žmogiškesnį pavidalą, kol galiausiai virsta tikrų tikriausiu žmogumi – tik su šuns širdimi, šuniškais instinktais.
Y. Ross romano veiksmą iš bolševikinės Maskvos perkelia šiandieninę Upsalą. Vaizdo projekcijoje matome ilgaplaukiu valkataujančiu „šunžmogiu“ perrengtą aktorių Mathiasą Olssoną (beje, jis vaidino Dėdę Vanią-Voinickį ankstesniajame režisierės pastatyme šiame teatre), besibastantį visai neseniai mieste vykusios pabėgėlių iš Sirijos palaikymo demonstracijos prieigose, bendraujantį, besifotografuojantį su vietos gyventojais.
Pagrindinė scenovaizdžio detalė – lyg toje pačioje Upsaloje stovinčio Anatominio teatro fragmentas: baltas, nepretenzingai švarus, sterilus lyg darbui paruošta operacinė. O svarbiausias funkcinis scenos erdvės elementas – blizgiose grindyse atsiverianti duobė, iš kurios iškyla keturi narvuose uždaryti šunys arba stiklo apdangale įkalintas salono stalas. Kalėjimas ir engiamiesiems, ir engėjams. O gal tarp silpnųjų ir stipriųjų jokio esminio skirtumo nėra?
Y.Ross režisūrai būdingas, perfrazuojant rusų filosofą Michailą Bachtiną, ne tiek skirtingas prigimtis priešinantis dialektiškumas, kiek dialogiškumas. Todėl ir stiklu aptrauktas stalas bei keturkojai narvuose iš esmės yra vienas kitą papildantys įvaizdžiai.
Netolima ateitis. Lyg plastine chirurgija, lyg moksliniais eksperimentais besiverčiančios profesorės (akt. Anna Carlson) apartamentai, kurie drauge yra ir jos tyrimų laboratorija. Tarp išblizgintais parketais šmirinėjančių elito atstovų ir lyg iš madų žurnalo ištrauktų jaunų laborantų, iš rankų nepaleidžiančių savo futuristinių planšečių, vieną dieną atsiranda svetimkūnis: iš šuns žmogumi virtęs švediškasis Šarikovas.
Jis, kaip ir kiekvienas jam nepažįstamoje terpėje atsidūręs naujas organizmas, yra priverstas prisitaikyti prie jį supančių stilingųjų snobų gyvenimo būdo. Tačiau čia ir išlenda šuniška jo, spektaklyje vadinamo švedišku Šarikovo atitikmeniu, prigimtis. Ilgą laiką dresuotas, engtas ir niekintas Šarikovas ilgainiui supanašėja su savo šeimininkais ir pats ima persekioti silpnesnius už save.
Pakanka vos kelių subtilių Y.Ross dramaturginių štrichų, meistriškai sukurtų ir itin tikslių amerikiečių menininkės S.Katy Tucker vaizdo klipų, ir sovietinė M.Bulgakovo parabolė tampa aštriu ir provokuojančiu pasakojimu apie būtent šiandien į Senąjį žemyną plūstančius „kitokius“ ir sparčiai į radikaliąją dešiniąją sukančią Švedijos, o ir daugelio Europos kraštų, visuomenę.
M.Bulgakovo „naujojo tarybinio žmogaus“ gimimo parodija Y.Ross „Šuns širdyje“ tampa senų šovinistinių idealų atgimimo tragedija. Šis spektaklis, panašiai kaip prieš dvejus metus Lietuvoje režisuota „Mūsų klasė“, visų pirma pasakoja apie nesibaigiantį gyvuliškumo, empatijos nepalytėtos neapykantos ir „kitokių“ baimės ciklą.
Kiek po spektaklio teko nugirsti žiūrovų minčių, ne vienas pasakojo patyręs keistą pasimetimo jausmą. Režisierė beveik nesuteikia auditorijai laisvės užjausti vieną ar kitą personažą, nekęsti jo ar su juo kaip nors susitapatinti. Empatijos jausmas ar koks kitas emocinis ryšys čia turbūt patirtinas tik grynai intelektualiniame lygmenyje.
Ir turbūt šis režisierės sprendimas pasiteisina: bent jau šio teksto autorius ne sykį pričiupo save, regis, atitrūkusį nuo scenoje vykstančio veiksmo ir klaidžiojantį režisierės pasiūlytos temos labirintais. Bet ne apatiškai. Nes visą jausmų paletę čia sužadina pats žiūrovo galvoje vykstantis mąstymo procesas.
Ko labiausiai bijoti? Kitaminčius, kitataučius ir visus kitus „kitokius“ į savitus socialinius narvus suvarančio konservatyviosios Europos pamėklių? Ar nuo jų į uždaras, ne mažiau konservatyvias bendruomenes, getus, taborus ir pan. besiburiančių atėjūnų?
Viena jauna žiūrovė, beje, po spektaklio akcentavusi, koks jos galva reikšmingas yra režisierės sprendimas profesoriaus vaidmenį patikėti aktorei-moteriai (vis dėlto feministinis diskursas Skandinavijoje tebėra itin svarbus), pasakojo, jog sužinojusi, kad spektaklyje ant scenos bus ir tikrų šunų, tyčia pirko bilietą paskutinėje eilėje. Mat kažkada buvo apkandžiota ir dabar keturkojų paniškai bijo.
Ir iš karto pridūrė, kad į „Šuns širdį“ būtinai eis dar kartą – su mama profesore. Ir kad kitąsyk sėsis kuo arčiau scenos.
Gal vis dėlto nėra čia ko bijoti?
