Vienos populiariausių pasaulyje prancūzų operų „Manon“ Lietuvoje imtasi tik trečią kartą. Mat J.Massenet – kietas riešutėlis tiek dainininkams, tiek operų statytojams.
Šis talentingas melodistas lyrikas buvo įžvalgus psichologas, kūręs niuansuotus, subtilius savo herojų – ypač moterų – portretus.
Retai dainuojantiems prancūzų operas lietuviams premjera buvo nemenkas išbandymas.
Prancūzų solistės pamokos
J.Massenet „Manon“ susitinka dvi skirtingos epochos. Veikalas sukurtas XIX amžiuje pagal XVIII a. skandalingą abato A.F.Prevost romaną apie nuodėmingą jaunos mergaitės ir dvasininko meilę.
J.Massenet laikais Paryžius dievino XVIII amžių, ir tai atsispindi „Manon“ muzikoje. Opera reikalauja atlikėjų stilistinio lankstumo.
Be to, pasak spektaklio režisieriaus Vincent’o Boussard’o, tai kūrinys aktoriams – operoje solistai nemažai kalba. Jų vaidybos variklis yra prancūziškas tekstas, o dainuojant jis turi išplaukti iš muzikos.
Tad neverta stebėtis, kad prancūziškai kalbantys premjerinių spektaklių artistai – prancūzė Fabienne Conrad (Manon) ir antrą dieną dainavęs belgas Michaelis Spadaccini atrodė natūraliausiai scenoje.
„Iš F.Conrad buvo ko pasimokyti kitiems. Tai, kad ji neturi galingo balso, nublanko prieš jos vokalinę meistrystę, gebėjimą perteikti balsu daugybę pianissimo atspalvių ir muzikos niuansų“, – pripažino muzikologė Jūratė Katinaitė.
F.Conrad žavėjo ir aktoriniais niuansais, saikingu, vulgarumo ribos neperžengusiu erotizmu. Beveik visą susitikimo su Grijė (korėjietis Ho Yoon Chungas) bažnyčioje sceną ji raitėsi ant grindų, bet kaip estetiškai ir elegantiškai!
Šis bei finalinis dueto epizodai tapo emocinėmis ir vokalinėmis premjeros viršūnėmis. F.Conrad ir Ho Yoon Chungo subtilus kultūringas vokalas puikiai derėjo tarpusavyje.
O skardžiabalsė Viktorijos Miškūnaitės Manon kitą dieną atrodė kiek rėksminga ir tiesmuka. Kita vertus, nuodėmingajai J.Massenet herojei – tik 16, tad gal gali būti ir toks personažas?
Lietuviai jau toli pažengę
Buvęs aktorius V.Boussard’as įžiebė spektaklyje ne vieno solisto aktorinį polėkį. Scenoje karaliavo Manon meilužio Gijo partiją atlikęs Rafailas Karpis, įtaigiai herojės pusbrolį Lesko įkūnijo Eugenijus Chrebtovas.
Profesionaliai pasirodė ir kiti abiejų sudėčių dainininkai, darniai skambėjo Gijo ir De Bretinji (Šarūnas Šapalas) draugužių trijulės ansambliai.
Ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, garsi dainininkė Giedrė Kaukaitė po spektaklio nusistebėjo milžinišku dabartinės lietuvių dainininkų kartos profesiniu atotrūkiu nuo jos laikų vokalistų lygio. „Mums tik sakydavo: „Dainuok gražiai!“ – juokėsi G.Kaukaitė.
Tačiau turbūt mažiausiai abejonių premjeroje kėlė LNOBT orkestro ir choro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas) muzikavimas, suteikęs tvirtą stuburą spektakliui. Juos gyrė ir spektaklio muzikos vadovas C.Diederichas.
Skolinosi iš kitų spektaklių?
Tačiau ne viskas įtikino. „Manon“ istoriją V.Boussard’as perpasakojo pažodžiui neieškodamas šiuolaikiniam operos teatrui būdingų naujų interpretavimo rakursų.
Todėl režisieriaus, kuris buvo ir kostiumų autorius, pastangos susieti spektaklyje praeities bei šių dienų stilistines detales atrodė abejotinos.
Gruboki, eklektiški, sunkių siluetų kostiumai rėžė akį abstrakčių scenovaizdžių fone. Tarkime, į juodą asketišką bažnyčios erdvę Manon nužengė kaip įmantri rokokinė figūrėlė nuo spalvingo torto.
Klaustukų paliko ir scenovaizdis. Kam veidrodinės grindys smuklėje? Išryškinti į ją sugužėjusių keleivių nykius kelioninius kostiumus ir aptrintus lagaminus, keliaujančius iš spektaklio į spektaklį?
Tarsi iš kitos operos į „Manon“ atklydo dėl grožio sienomis ir lubomis slankioję šešėliai, mįslingos šokančio sietyno ir žmogystos palubėje metaforos šventės scenoje.
Keistokai atrodė į abstrakčius scenovaizdžius įterptos iliustratyvios detalės – pavyzdžiui, miniatiūrinės Paryžiaus pastatų kopijos, užkrautos ant sienelės, pasiskolintos iš garsiosios Willy Deckerio „Traviatos“.
Negi scenografui (Vincent’as Lemaire’as) rūpėjo, kad žiūrovai nepamirštų, kur vyksta veiksmas? Bet tai juk nėra taip svarbu!
„Vientisas muzikos atžvilgiu spektaklis režisūriškai subyrėjo į atskirus fragmentus.
Mane sutrikdė jau pirmasis operos paveikslas – scenovaizdžio elementai pasirodė kažkur matyti, tarsi atėję iš kitų spektaklių.
Nereikia net ir didelės operos žiūrovo patirties pajusti, kad jie tarpusavyje nesiklijuoja. Jei konceptuali vieno spektaklio detalė yra mechaniškai perkeliama į kitą spektaklį, ji ir lieka mechaniška.
„Manon“ buvo patrauklių dalykų, kurie savaip veikė. Tačiau persekiojo jausmas, kad tai jau kažkur matyta, naudota, galbūt jau tapę režisūrinėmis ir scenografinėmis klišėmis. Todėl visuma paliko eklektišką įspūdį“, – premjeros įspūdžius apibendrino muzikologė J.Katinaitė.
Laukia dar keturios premjeros
Iki Naujų metų LNOBT dar pakvies publiką į E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ bei G.Puccini operos „Bohema“ premjeras. Kitą pusmetį bus statomi G.Verdi opera „Don Karlas“ ir L.Minkuso baletas „Don Kichotas“.
Gruodį bus surengta Lietuvos baleto 90-mečiui skirta Baleto savaitė.
Spektakliuose dainuos užsienyje dirbantys lietuvių solistai E.Montvidas, J.Gringytė, K.Smoriginas, J.Tretjakova, A.Švilpa, užsienio svečiai latvis J.Apeinis, amerikietis A.Diegelis, brazilas F.Araujo, belgas M.Spadaccini, šoks J.Dronina.
