Renginys suburs per 70 pianistų ir vargonininkų iš 24 pasaulio šalių, tarp jų – net iš Bolivijos, Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos, JAV. Juos vertins dvi tarptautinės žiuri, kurių tik trečdalį sudarys Lietuvos atstovai. Tiek pat lietuvių bus tarp konkursantų.
Pirmą kartą Lietuvoje konkurso perklausos bus tiesiogiai transliuojamos internete, tinklapyje ciurlionis.link. Čia bus galima taip pat dalytis nuomone apie konkursą, sužinoti visas jo naujienas.
„Claude‘as Debussy yra pasakęs, kad nėra nieko kvailiau už konkursus, nes puikiais muzikantais tampama, nebūtinai juos laimėjus. Bela Bartokas sakė, kad konkursai skirti žirgams, bet ne menininkams“, – tokias žymių kompozitorių mintis per konkurso pristatymą priminė pianistų žiuri vicepirmininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono katedros vedėjas, profesorius Jurgis Karnavičius.
O ką apie tai mano pats profesorius?
-Ar pritariate savo cituotiems muzikams? – paklausiau J.Karnavičiaus.
-Jų žodžiuose yra daug tiesos. Mano studijų laikais, dar Sovietų Sąjungoje, privalėdavai laimėti bent vieną konkursą, jei norėdavai koncertuoti – kitaip niekas su tavimi nekalbėdavo. Ačiū Dievui, tie laikai praėjo. Dabar žymiosios salės atsiveria tiems atlikėjams, kurie turi, ką pasakyti klausytojui.
Tačiau pasirengti tokiam konkursui kaip M.K.Čiurlionio – jau yra laimėjimas. Tai puiki galimybė tobulėti, didžiulis iššūkis. Šis konkursas savo programa prilygsta didiesiems pasaulio konkursams. Pianistams jame reikia parodyti daugybę gebėjimų, skirtingų stilių išmanymą.
Pirmajame ture skambinami J.S.Bachas, W.A.Mozartas, L. van Beethovenas, J.Haydnas, virtuozinis etiudas ir M.K.Čiurlionio pjesė. Jis tinka bet kurio atlikėjo testavimui. Antrasis turas suteikia pianistams daug laisvės parodyti savo individualybę ir stipriąsias puses – čia privalomi tik lietuviški kūriniai, o visa kita XIX-XXI amžių muzika laisvai pasirenkama. Trečiojo turo programą sudaro aukščiausio lygio koncertų repertuaras, skambinamas visuose rimčiausiuose pasaulio konkursuose.
-Ar užsieniečiams žiuri nariams nėra keblu vertinti lietuviško repertuaro interpretavimą? Patiems lietuviams jis yra kone įaugęs į kraują, o svečiams – juk beveik nežinomas?
-Muzikoje yra užkoduoti universalūs dalykai. Jie leidžia suvokti bet kurį stilių, nesijausti bejėgiui, susidūrus net ir su egzotiškiausios šalies muzika.
Tarkime, aš nuvykęs į meistriškumo kursus kur nors užsienyje ir dirbdamas juose su nepažįstamais studentais prie nežinomų kūrinių vis tiek iš karto matau, ką galiu jiems patarti, kad skambintų įtikinamiau, įdomiau, ryškiau. Tokia praktika netgi įdomesnė, negu analizuoti 20 tūkst. kartų girdėtą sonatą.
Be abejo, kiekvienas kompozitorius turi savo sistemą, pagal kurią organizuoja muziką. Tačiau grodamas pagal tuos dėsnius įlieji ir kažką savo, kas tiems dėsniams neprieštarauja.
Jei mano studentas pagroja kitaip, negu aš pats įsivaizduoju ar jam patariau, bet mane tai įtikina, sakau jam: „Puiku, taip ir daryk“. Būtų labai paprasta pasakyti: „Čia ne Čiurlionis“. Viskas yra sudėtingiau. Blogai vertinti tai, kas neatitinka mūsų įsivaizdavimo, būtų visiška nesąmonė.
-Negi nėra objektyvių kriterijų, kaip reikia skambinti M.K.Čiurlionį?
-Aš nežinau, kaip reikia. Manau, žodis „reikia“ čia apskritai netinka. Viskas priklauso nuo to, kaip įtikinamai skambinama.
Prisiminkime, kaip J.S.Bachą grojo Glennas Gouldas. Ar jis tilpo į rėmus? Ne. Bet jis buvo genijus. Kai kitas žmogus bando išoriškai mėgdžioti jo manierą, tai jau nėra genialu.
Praėjusiame M.K.Čiurlionio konkurse būtent užsieniečiai atlikėjai labai įdomiai ir įtaigiai perskaitė M.K.Čiurlionio preliudus. Jie pamato dalykus, kurių nepastebime mes.
Nuo ano konkurso praėjo ketveri metai, bet jo įspūdžius ir dabar ryškiai prisimenu. Buvo daug įdomių, skirtingų atlikėjų, kalbėjusių savo balsu, o ne tik vykdžiusių tradicinius nurodymus. Įdomu, ar ta tendencija išliks ir šiemet.
Apskritai dabar konkursuose jau taip nebesureikšminamos smulkios klaidelės, kaip anksčiau. Į pirmą planą iškyla atlikėjo asmenybė, kiek jis yra įdomus menininkas.
-Kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai yra skatinami dalyvauti M.K.Čiurlionio konkurse?
-Daugelio nereikia skatinti – jie patys to nori. Tačiau parengti dvi valandas muzikos sugeba ne bet kas. Kai kurie konkursantai pabūgo išbandymų ir atsiėmė savo paraiškas.
-Kaip žiuri nusprendžia, kad nugalėtojo nėra?
-Visi vertinimai turi realų pagrindą. Žiuri nariai reitinguoja finalininkus, yra išvedamas jų balų vidurkis, iš kurio ir matyti, ar yra lyderis.
Dabar daugelyje konkursų taikoma gana paprasta balsavimo sistema – rezultatų ilgai laukti nereikia. Pirmajame ir antrajame turuose žiuri nariai pareiškia nuomonę apie kandidatą tiesiog ištardami „taip“ arba „ne“. Tik tada, jei nuomonės susikerta, pasižiūrima į balus. Nepatekę į kitą turą dalyviai iš karto sužino, kaip kas už juos balsavo, ir gali klausti kodėl.
-M.K.Čiurlionio konkurse vyksta toks dialogas?
-Turėtų vykti po kiekvieno turo, bet neprieiname prie nuostatos viešinti žiuri sprendimus.
7-asis tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas vyks rugsėjo 14-23 dienomis LMTA, Vilniaus evangelikų liuteronų bei Šv.Kazimiero bažnyčiose ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
