Šešeri metai – tai dar ne leidybos rekordas. Kai kurios gražiausios lietuviškos knygos keliavo pas skaitytojus dar ilgiau. O žinant sudėtingas L.Truikio gyvenimo ir kūrybos peripetijas, atrodytų, kitaip ir negalėjo būti.
Mat dailininkas pats dėl lėto darbų tempo priversdavo nukeldinėti operų premjeras. Be to, mėgdavo kalbėti apie apsėdimus. Esą po jo gyvenimą švaistėsi juodosios jėgos. Jis buvęs joms kliuvinys, nes turėjęs ryšį su kosminėmis materijomis.
„Gal tai mums nesuprantamu būdu tęsiasi ir šiandien? Kažkas, sakytum, daro viską, kad Liudas Truikys neįžengtų į XX a. pasaulinę meno istoriją?“ – svarstė į dailininko kūrybą besigilinantis Edmundas Gedgaudas, ilgus metus laukęs savo sumanyto albumo.
Jo idėja kilo dar 2007-ųjų vasarą, kai E.Gedgaudas su kita L.Truikio talento gerbėja skulptore Dalia Matulaite sumanė surengti scenografo kūrybos reprodukcijų parodą Japonijoje. Jie buvo suradę netgi projekto partnerį ir rėmėją būsimam renginiui Tokijuje.
Tetrūko dvikalbio L.Truikio darbų katalogo. Jo ėmėsi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kartu su Vilniaus dailės akademijos leidykla. Dalį pinigų skyrė tuometis Kultūros rėmimo fondas, kitus – privatūs rėmėjai. Tačiau praėjo sutarčių terminai, o katalogo vis nebuvo.
Su Kultūros rėmimo fondu atsiskaityta, išleidus neplanuotą brošiūrą su L.Truikio darbų reprodukcijomis. Atgijo mitas apie L.Truikį lydintį prakeiksmą.
„Ir staiga atsiranda albumas, kokio galbūt dar nesame turėję. Adekvatus tam, ką darė L.Truikys. Jį vartant, tarsi veriasi jo kūrybos slėpiniai. Tai tikras Sigutės Chlebinskaitės (albumo dailininkės – Red.) benefisas! O apie tokią spaudos kokybę L.Truikys, ko gero, nedrįsdavo net pasvajoti. Tik štai – tie mano skubotai rašyti tekstai, kuriuos dabar gerokai tvarkyčiau.“ – kalbėjo E.Gedgaudas.
- Kaip radosi mitas apie L.Truikį persekiojusią „juodąją ranką“? – paklausiau buvusio dailininko bičiulio E.Gedgaudo.
– Jis pats sakydavo, kad „juodoji ranka“ pasičiupo nemažai jo gyvenimo metų. Sovietmečiu L.Truikys buvo du kartus nušalintas nuo kūrybos. 1948-aisiais jį išmetė iš Valstybinio operos ir baleto teatro kaip formalistą, mistiką, ideologiškai priešišką elementą.
Jis nebandė įsipaišyti į pakitusį laikmečio peizažą. Be to, dirbo labai lėtai, buvo be galo reiklus kokybei – pats maišydavo dažus, norėdamas išgauti atspalvius, kokių nebuvo to meto dažų paletėse. Net juoda spalva jam turėjo įvairių atspalvių ir prasmių.
Dirbdamas prie paskutinio prieš jį nušalinant spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“, L.Truikys patyrė didžiulį spaudimą dėl terminų, bet vis tiek darbų neužbaigė sutartu laiku. Tai teatrui buvo puiki dingstis su juo atsisveikinti.
Dar anksčiau tokio likimo sulaukė jo gyvenimo draugė, operos primadona Marijona Rakauskaitė. Gali būti, kad ją pašalino iš teatro kaip JAV pilietę – gimusi Čikagoje, ji visą gyvenimą nugyveno su amerikietišku pasu. Tai netiko nei vokiečiams, nei sovietų valdžiai.
Matydavau juos abu einančius Laisvės alėja Kaune. Eidavo pasitempę, lengvu žingsniu, tarsi nieko aplinkui nematytų. Būtybės iš kito pasaulio. Holivudo ar Čikagos bulvaruose jie nebūtų taip badę akių, bet varganame Kaune atrodė siurrealistiškai.
Rakauskaitei 1975 metais mirus, Truikys jautėsi labai vienišas. Jie nebuvo susituokę. L.Truikys visada pataisydavo suklydusius, kad Marijona esanti „prietėlius“, o ne žmona.
Po dešimtmetį trukusios pauzės, 1958-aisiais, dailininkui pasiūlė statyti senajame Vilniaus teatre „Don Karlą“. Gal manė, kad bus viską apgalvojęs ir „pasitaisęs“ ar net pakrypęs į socrealizmą.
1959 metų vasarą jis ėmėsi darbo teatre su savo sutelkta komanda – iš teatro žmonių jam įtiko vos vienas kitas. Premjera ir vėl buvo nukeldinėjama, bet pagaliau kylant „Don Karlo“ uždangai salę suvirpino ovacijos.
Atrodė, kad dailininkas nepratūnojo to dešimtmečio savo šlaite Kaune, o grįžo iš didelio pasaulio dar drąsesnis ir įžūlesnis.
- Tačiau jo paslaugų neatsisakė?
– Kol teatro vyriausioji dailininkė buvo jo mokinė Regina Songailaitė, L.Truikys negavo nė vieno spektaklio, taigi tapo iš naujo nušalintas – vėl šmėžavo „juodoji ranka“. Tik 1975-aisiais jam pasiūlė naujame teatre kurti „Aidos“ scenografiją.
Darbas išėjo galingas. O po to buvo didžioji viršūnė – 1981-ųjų „Don Karlas“. Stebėjau, kaip jis buvo brandinamas, kaitaliojamas, nes jau buvome pažįstami.
L.Truikys tikėjo akimirkos vizija, įkvėpimu ir būdavo nelaimingas jų nepatirdamas. Sakydavo: „Ką padarau protu, turiu sunaikinti“. Nepavykusių darbų nelaikydavo.
Dažnai tais nekūrybingumo periodais sulaukdavome jo skambučių. Bet kartą jis pranešė: „Užsidegė žvakutė!“. Tai buvo ženklas, kad nedelsdamas turiu jį aplankyti, nes vėl „mato“, tad kurti ir bendrauti gali kitaip!
Susitikdavome ir Vilniuje. Mačiau jį susigraudinusį, kai saulėtą rudens popietę stebėjome Šv.Jono bažnyčios fasadą Universiteto didžiajame kieme. Retsykiais drauge pasiklausydavome muzikos.
- Domitės L.Truikio kūryba jau keturis dešimtmečius?
– Ilgiau – dar nuo gimnazijos laikų, nuo 5-ojo dešimtmečio, kai buvo rodoma „Madam Baterflai“, „Otelas“, baletas „Don Kichotas“ su dar prieškariu sukurtomis jo dekoracijomis.
Pirmą savo darbą apie L.Truikį parašiau sąjunginiam žurnalui 1976-aisiais. Tada su juo ir susipažinau, patyriau visą priėmimo pas jį ritualą.
Taip paprastai į L.Truikio namus negalėjai patekti – turėjai būti įvesdintas. Mane jam pristatė dailininkas Vytautas Ciplijauskas.
Kai paskambindavai į buto duris, pirmiausia sujudėdavo virtuvės užuolaidėlė – jis pažvelgdavo, kas atvyko, ir eidavo persirengti. Niekada nemačiau jo be kostiumo, kaklaraiščio ir išblizgintų batų.
Be skubos apsirengęs jis eidavo uždegti žibintų, žvakių, reflektorių. Tada sužvangėdavo duryse raktai, ir dailininkas nusileisdavo. Vėliau važiuodamas pas L.Truikį turėdavau knygą – ramiai sau skaitydavau laukdamas, kol pasirodys.
Po to pirmo vizito patyriau turbūt vienintelę gyvenime naktį, kai nebuvau nė sekundės užsnūdęs. Jis vaišindavo svečius labai stipria arbata – gerdavo ją pakeliais. Naujokams patardavo įsipilti grietinėlės. Bet tąsyk vis tiek besiklausydamas Richardo Wagnerio, jaučiau: jei stuktelsiu į fotelio atramas, pakilsiu iki lubų – buvau narkotizuotas.
Jau beveik aušo, kai jis palydėjo mus nuo šlaito, per senas kapines iki Vytauto prospekto.
- L.Truikys gyveno pasiturimai?
– Tik kol jam leido dėstyti Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Tačiau buvę L.Truikio studentai man pasakojo, kad jis šlamėdavo: kai būdavo šalta, prisikišdavo po liemene laikraščių.
Jis dažnai kviesdavosi studentus gerti arbatos į namus, suskaičiavęs, kiek dar liko kiniško servizo puodelių. Rodydavo jiems knygas, retus savo bibliotekos leidinius. Kai jį išmetė ir iš teatro, ir iš instituto, prasidėjo skurdas.
- Kur L.Truikys pasisemdavo idėjų? Ar jis mėgo keliauti?
– Man atrodo, nemėgo. Pasaulis ateidavo pas jį, nes turėjo puikią vaizduotę, gerą biblioteką, buvo eruditas, linkęs viską aiškinti savaip.
Po stažuočių Paryžiuje ir Berlyne jis pareiškė, kad vokiečiai ir prancūzai, turėdami puiką techniką, geras operos scenas, nesupranta šio žanro reiklavimų. Tad buvo patenkintas, kad studijos svetur tik sustiprino jo įsitikinimus ir pažiūras.
Truikys augo pats iš savęs, įtakojamas nebent meno istorijos, gal kiek ir Vydūno, kurį pažinojo nuo mokyklos Telšiuose laikų. Vydūnas, Rytų filosofija, krikščionybė, Viduramžių mistikai – viskas jam tiko, lydėsi į vientisą pasaulėvaizdį.
Nežinau, ar kas galėtų perimti tokias eklektiškas pažiūras, kaip ir jo atrastą operos plastinį interpretavimą, unikalią menų jungties versiją.
Vieninteliu savo mokytoju jis laikė Mstislavą Dobužinskį – jam imponavo jo linijų muzikalumas. Tačiau Dobužinskio linijos švelniai banguoja, o L.Truikio – įtemptos lyg fortepijono stygos, jo scenovaizdžių formų įžambumas susietas su muzikos ir vaizdo dinamika, energija.
L.Truikys pranoko Dobužinskį neišpasakytu novatoriškumu. Savo menu jis suformavo tokią raišką, tokį suartėjimą su muzika, kokio veltui ieškotume ne tik Europoje, bet ir už jos ribų.
Vis daugiau žmonių suvokia jo talento mastą ir unikalumą. Kai 2004-aisiais pamatėme teatro scenoje jo „Don Karlo“ likučius, jie atrodė taip didingai!
Vokiečių muzikologė Dorotea Eberlein, pamačiusi kelias Truikio darbų reprodukcijas, pasakė, jog tai – grandis, kurios stinga Europos mene.
XX a. pradžioje buvo įvairiai siekiama skirtingų menų vienovės, bet karas nutraukė ir išblaškė tuos bandymus, o vėliau papūtė kiti vėjai. L.Truikys šią spragą užpildė. Ir mums, ir pasauliui derėtų tai suvokti.
Dailininko palikimas laukia saugyklų Didžiausi L.Tuikio kūrinių rinkiniai saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino (LTMK) bei Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuose. Pastarasis 2004 m. pirmą kartą išeido išsamų L.Truikio kūrybos katalogą jubiliejinei parodai. Tačiau leidinio kokybė buvo prasta – jis neperteikė tikrųjų L.Truikio spalvų. Naujasis LTMK bei Vilniaus dailės akademijos leidyklos albumas, sukurtas dailininkės S.Chlebinskaitės, visapusiškai lenkia ankstesnį katalogą kokybe. Specialiai naujajam albumui darbus fotografavo A.Lukšėnas.
Leidinyje publikuojami L.Truikio scenografijos eskizai dramos ir operos spektakliams. Šie darbai išsiskiria ne tik lietuvių teatro dailės palikime originalia plastine raiška, dideliais formatais. Jie reikalauja specialių saugojimo sąlygų ir dėl nepatvarių medžiagų – presuoto kartono, byrančios pastelės. Tačiau LTMK darbų laikymo sąlygomis negali pasigirti. Dėl vietos stokos eksponatai čia grūste sugrūsti. Dar 2012 m. žadėtos saugyklos nepastatytos.
L.Truikio rinkinys šiame muziejuje pradėtas formuoti dar 1964 m. Jį sudaro apie 400 darbų – scenovaizdžių, kostiumų eskizų, spektaklių kostiumų, taip pat laiškai, nuotraukos, vizitinės kortelės.
Kolekcijos pasididžiavimas – L.Truikio operos pastatymų scenografija. Vertingiausi eksponatai – G.Verdi „Don Karlo“ abiejų versijų (1959, 1981), „Aidos“ (1975) scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, A.Račiūno operos „Trys talismanai“ (1936) scenovaizdžio eskizas, pagal kurį sukurtas maketas buvo apdovanotas 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje.
Reikšmingą vietą muziejaus rinkiniuose užima ir „Aidos“ gerai išsilaikę kostiumai.
