Auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytą „Mūsų klasę“ apdovanota Yana Ross pastaruoju metu dirba Skandinavijos šalyse.
Upsalos miesto teatre jos režisuota Antono Čechovo pjesė „Dėdė Vania“ buvo pristatyta Malmės bienalėje kaip geriausias Švedijos metų spektaklis.
Rugpjūčio pradžioje švediškasis „Dėdė Vania“ buvo suvaidintas svarbiausiame Suomijos teatro festivalyje Tamperėje.
Greta parodytas ir monospektaklis „Pageidavimų koncertas“, kurį 42 metų režisierė sukūrė viename įdomiausių Lenkijos teatrų „TR Warszawa“ su aktore Danuta Stenka. „Pageidavimų koncerto“ 2016 metais laukia prestižinis Europos teatro festivalis Austrijoje „Wiener Festwochen“.
Dabar Y.Ross ruošiasi dviem premjeroms: rugsėjo viduryje bus Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ Upsaloje, o spalį – A.Čechovo „Žuvėdra“ Islandijoje, Reikjaviko miesto teatre.
Su svetur dirbančia Y.Ross bendravome po festivalio Tamperėje, tarp „Šuns širdies“ repeticijų Upsaloje.
„Mano gyvenimas šiemet – be vasaros. Gegužę pradėjusi repetuoti Islandijoje, įstrigau ilgame pavasaryje. Švedijoje šiemet vasarą irgi buvo apie 16 laipsnių šilumos, tiktai rugpjūčio viduryje išlindo saulė ir pasidarė šilčiau, tačiau aš vis sėdžiu repeticijų salės tamsoje nuo 10 iki 17 val.“, – pasakojo Y.Ross.
Iki festivalio Tamperėje Y.Ross šešias savaites repetavo „Žuvėdrą“ Reikjavike.
Pastaruoju metu repetuodama su Upsalos miesto teatro aktoriais ji džiaugiasi, kad jos režisuotas „Dėdė Vania“ šioje scenoje gyvuoja ilgai.
- Ilgai? Bet juk tai tik praeito sezono premjera?
– Paprastai Skandinavijoje pabaigus sezoną, repertuaras formuojamas iš naujų premierų, – paaiškino Y.Ross. – „Dėdei Vaniai“ sekasi festivaliuose, jis išrinktas geriausiu metų spektakliu Švedijoje, todėl keliaus toliau, į Šiuolaikinį klasikos festivalį Lenkijoje.
Tamperėje pristatėme dvi skirtingas trupes – iš Švedijos ir iš Lenkijos. Tokios gastrolės – didžiulis stresas ir atsakomybė, kad vaidinant kitomis salygomis, kitoje erdvėje, netgi kitame klimate spektaklis eitų gerai. Ir juk vaidiname žiūrovams, kurie kalba kita kalba.
Bet koks džiaugsmas matyti, kaip aktoriai bendrauja tarptautinėje kompanijoje! Danuta Stenka atskrido į Tamperę trimis dienomis anksčiau, kad pamatytų „Dėdę Vanią“, ir tą vakarą sujungėme per vakarienę visą komandą. Smagu!
Po audringų ir sėkmingų gastrolių aktoriai bendravo su festivalio publika, ir kitą dieną peršalęs pagrindinis „Šuns širdies“ aktorius jau slogavo repeticijoje.
Repetuodami Upsaloje, mes dirbame su gyvūnais – scenoje yra šuo ir aktorius, kuris tą šunį garsina. Darbas trapus, nuoširdus.
– „Šuns širdis: benamiui šuniui Šarikui profesorius persodina žuvusio žmogaus smegenų dalį, ir šuo netikėtai virsta žmogumi su donoro savybėmis, o smegenys – triskart teisto nepraustaburnio balalaikininko. Kuo švedams gali būti aktuali M.Bulgakovo1925 m. parašyta apysaka apie Šarikovą, atsiradusį tarp išsilavinusių žmonių, kurių gyvenimą jis užsimojo tvarkyti pagal savo liumpenproletarišką supratimą?
– Švedams, ypač Upsaloje tai svarbi medžiaga. Kur prasidėjo eugenika (mokslas apie žmonių biologinių savybių pagerinimą), genetika ir konkreti rasės tobulinimo programa, toliau vystyta Hitlerio mokslininkų? Upsalos universitete!
Upsaloje yra seniausias Europos anatominis teatras, iš kurio kilo idėja mūsų spektaklio scenografijai: aktoriai stovi kaip medicinos studentai ir stebi eksperimentą.
Šarikovas mūsų spektaklyje yra švedas, pavarde Luddeson – nuo žodžio Ludde (apvalus). Dar yra mesijo klausimas: Šarikovas gimsta per Kalėdas – ar tai mesijas?
Bolševikų kontekstą pritaikome prie kylančių dabar Europoje ultradešiniųjų galios. Veiksmas vyksta 2022 metais per Švedijos rinkimus, kur teoriškai lyderiais gali tapti Švedijos demokratai, kurie dabar laimėjo 13 procentų balsų, Mes fantazuojame, kokia gali būti Europa po dešimties metų.
Iškart po premjeros, kuri bus rugsėjo 17 d., turiu grįžti į Islandiją prie ilgo ir labai svarbaus man darbo – „Žuvėdros“. Pradėjome pavasarį ir beveik per 6 savaites suradome visus taškus. Nuostabu dirbti, kai nespaudžia premjeros data, kai turi laiko apmąstymui ir gali sugrįžti prie stalo, toliau nagrinėti pjesę.
Islandai ekstremalai. Išgyvena tokiame klimate! Gamta – grožis ir galybė. Jeigu lyja, tai skersai, tiesiai į veidą. Jeigu saulė, tai šviečia trečią valandą nakties, irgi tiesiai į veidą. Jeigu sninga, tai gali būti ir gegužės 5 diena. Taip aš pradėjau repeticijas Reikjavike. Gegužės pradžioje dar buvo sniego, o birželio 14 d. iškridau su kepure, bet jau buvo 10 laipsnių šilumos, islandai vaikščiojo su šortais.
Jie žiauriai stiprūs žmonės. Aktoriai neturi stabdžių, dirba beprotiškai įdomiai. „Žuvėdrą“ Islandijoje paskutinį kartą statė Rimas Tuminas prieš 20 metų, ir keli mano aktoriai dalyvavo tame pastatyme. Pavyzdžiui, mano Sorinas tada vaidino Trigoriną. Jaučiu gražų ryšį tarp menininkų.
- Tolimesni jūsų darbai – Skandinavijoje ar ir Lietuvoje?
– Toliau laukia Varšuva ir Nacionalinis teatras Suomijoje, Gotenburgas ir Stokholmas, Karališkasis teatras Kopenhagoje ir Nacionalinis Varšuvoje. Bet aš jokiu būdu negaliu prarasti ryšio su savo komanda Lietuvoje, man tai gyvybiškai svarbus ryšys. Tai mano žmonės, kurie kalba mano teatro kalba. Noriu kuo greičiau sugrįžti!
– Su aktoriais, LNDT vaidinančiais „Mūsų klasę“, praeitą rudenį rodėte naujos spektaklio „Savižudikai“ eskizą. Ar tarp gausybės jūsų planų atsiras galimybė baigti šitą darbą – bandyti sąmojingai kalbėti apie savižudybes?
– Labai norėčiau pabandyti kurti spektaklį, subūrus savo aktorius iš kelių šalių. Tikiuosi, tai pavyks 2017 metais tarp švedų, lietuvių ir suomių. Tai ir būtų „Savižudikai“. Tas projektas plečiasi, turi tarptautinių partnerių Gotenburge ir Helsinkyje.
- Lietuvoje užsimota naikinti nuolatines trupes, kaip kūrybingo darbo stabdį. Su kokiais požiūriais į trupes, į patį teatrą susiduriate, dirbdama skirtingose šalyse?
– Upsalos miesto teatras gauna valstybės finansavimą kiekvienam sezonui, panašiai kaip Lenkijoje.
Trupės Švedijoje pastovios, kiekvienas teatras turi etatus, dauguma aktorių – visam gyvenimui. o apie 20 procentų trupės turi sutartis 5 metams.
Aš dirbu tik su repertuariniais teatrais, man svarbi pastovi trupė, pas kurią galiu sugrįžti, ar tai būtų Danuta Stenka – nacionalinio teatro aktorė, ar Andrzejus Chyra – iš Krzystofo Warlikowskio teatro. Jie visi etatiniai. Kaip ir mano švedai, su kuriais vėl dirbu, ir tai yra svarbu, jie jau kalba mano kalba. Jie net lietuviškai išmoko sveikintis.
Taip pat dirba ir suomiai, islandai. Suomijos nacionalinis teatras turi 35 aktorius, jie priimti į etatus visam gyvenimui, ir kartu kiekvieną sezoną būna 10-15 kviestinių aktorių.
- Ir jie išgyvena, dirbdami vien teatre?
– Islandijoje repetuoju Reikjaviko miesto teatre. Didžiulis pastatas su 4 scenomis, apie 25 aktorių pastovi trupė. Visi filmuojasi. Islandijoje labai gera kino industrija. Ten aktoriai skundžiasi, kad iš teatro pragyvent labai sunku, todėl filmuojasi ir televizijoje.
O švedai puikiai gali gyventi tik iš darbo teatre. Yra nemažai tų, kurie pasirenka tik karjerą televizijoje, kai kurie dirba kine ir teatre. Aktoriai turi laisvę išeiti metams iš teatro ir gauti savo atlyginimą, ir jiems garantuotas darbas po metų – bet tai Švedija, šalis, kur labai rūpinasi žmogumi.
Islandijoje aktoriai irgi gali išeiti metams. Mano puikioji Arkadina buvo apvažiavusi visą Aziją per pusę metų ir grįžo įkvėpta, pilna jėgų.
Čia mes kalbame apie valstybinius teatrus, kurie veikia daug metų. Bet Skandinavijoje, Vokietijoje ir netgi Vengrijoje yra kultūros fondai, iš kurių nepriklausomos trupės gauna stabilų finansavimą 3-5 metams – tai idealu jaunam kolektyvui, kuris dar nežino, ar jis taps teatru. Esminis dalykas – kultūros politika, kitaip tariant – valstybės požiūris į kultūrą.
Lietuvoje – nuostabūs žiūrovai, išsilavinę, mąstantyss, smalsūs, bet kai valstybė nesuvokia kultūros svarbos, tai ji negerbia žiūrovų, o paprastas žiūrovas visų pirma yra pilietis. Lietuvos pilietis.
Gerai, grįžtu prie „Šuns širdies“. Mano gyvenimas šiemet – be vasaros. Gegužę pradėjusi repetuoti Islandijoje, užstrigau ilgame pavasaryje. Švedijoje irgi vasarą šiais metais buvo apie 16 laipsnių šilumos, tik rugpjūčio vidury išlindo saulė ir jau šilčiau, bet aš sėdžiu repeticijų salės tamsoje nuo 10 iki 17 val.!
