Pasakodama dešimties bendraklasių – lenkų ir žydų – likimus, „Mūsų klasė“ primena Rytų Europos istoriją nuo tarpukario iki šio tūkstantmečio pradžios. Šiurpiausias kulminacinis pjesės epizodas – Antrojo pasaulinio karo pradžia mažame miestelyje, kai patys miestelėnai, prižiūrimi nacių, tyčiojosi ir sudegino gyvus savo kaimynus ir bendraklasius žydus, suvarytus į klojimą. Pjesė ties tuo įvykiu nesustoja, bendraklasių gyvenimai ir santykiai tęsiasi, požiūriai į praeitį keičiasi, priklausomai nuo ideologijų ir kontekstų.
Tadeuszas Słobodzianekas apie savo pjesę yra sakęs: „Nors remiuosi teisiniais, žurnalistiniais ir akademiniais šaltiniais, nesistengiu rekonstruoti istorijos. Mano tikslas – paklausti, kodėl tai, kas atsitiko 1941-ųjų vasarą ne tik Jedvabne ar Radziluve, bet ir daugelyje kitų Lenkijos miestų, mane taip skaudina? Mano tikslas – nei būti objektyviam, nei kam nors įtikti žurnalistiniu aspektu. Man rūpi atskleisti tragedijos mechanizmą, veikiantį žmones, atsidūrusius tam tikroje vietoje tam tikru metu susiklosčius istorinėms, psichologinėms ir religinėms aplinkybėms. Klausiu apie sąlygas, kurios šiomis aplinkybėmis išprovokuoja nusikaltimą, kerštą ir kančią. Suprantu, kad rodau tokį lenkų įvaizdį, prie kurio nesame įpratę. Tačiau negalime nuolat kartoti, jog esame tautų mesijas, kad tik mums skirta kentėti. Mes taip pat sukėlėme kančių“.
Ar šiandieninei Norvegijai tai gali būti aktualu?
O.Koršunovas patikino, kad „Norvegijoje „Mūsų klasė“ kaip tik dabar aktuali, nes pasirodė istorinė knyga, kuri tapo bestseleriu. Gal istorikai tai žinojo, gal teoriškai tai buvo žinoma, bet emocionaliai nesuvokta: norvegai kolaboravo su naciais, surinko savo šalyje gyvenusius žydus, jie buvo išvežti į tą pačią Lenkiją ir sunaikinti. Paaiškėjo, kad norvegai gyvena nužudytų žydų namuose... Ir taip toliau. Visuomenė, kuri save laikė teisinga, staiga sužinojo, kad ji irgi nebuvo tragedijos nuošalyje.
Pjesės turinys aktorius sukrečia, nes patį Holokausto faktą jie žinojo teoriškai, bet negirdėjo nieko konkretaus, jie neįsivaizdavo, kaip viskas buvo žiauru. Su panašiomis reakcijomis susidūriau ir repetuodamas „Mūsų klasės“ ištraukasVenecijoje, teatro Bienalės dirbtuvėse su jaunais italų aktoriais. Jie nežinojo, kaip suprasti pjesės epizodus. Kiek neteisybės, kiek žiaurumo būta.
Ruošdamasis „Mūsų klasės“ repeticijoms, buvau Varšuvos Žydų istorijos muziejuje. Mane patį labiausiai sukrėtė tas kambarys, kuriame pasakojama, kas vyko Paneriuose. Tai dar žiauresnė istorija, nei „Mūsų klasėje“. O pas mus tie dalykai mene beveik neaptariami – išskyrus nebent Sigito Parulskio romaną „Tamsa ir partneriai“.
Statau „Mūsų klasę“, nes man ir baugu, ir norisi vis dėlto suvokti, kas įvyko. Toji pjesė nėra kaltinimas. Pagrindinė jos tema – ką ideologijos daro su žmogumi. Čia nekalbama apie budelius ir aukas. Tiek lenkai, tiek žydai buvo aukos. T.Słobodzianekas parodo, kaip aukos elgėsi su aukomis. Tos istorijos tik dabar pradeda atsiverti. Matyt žaizdos per daug gilios. Reikia atstumo, kad galėtum objektyviau pasižiūrėti į vienų ir kitų aukų tragedijas“.
Norvegų žurnalistų klausiamas, kodėl pasirinkęs pjesę „Mūsų klasė“, O.Koršunovas kartojo: „Viena, to negalima pamiršti, antra, mes gyvename pasaulyje, kur tai gali pasikartoti bet kada. Bet kada“.
Nuotraukas iš O.Koršunovo repetuojamos „Mūsų klasės“ Norvegijos nacionaliniame dramos teatre galima pamatyti čia.
