30-metis V.Sylis dirba nepriklausomuose Rygos teatruose („Dirty Deal“ teatras, Gertrūdos gatvės teatras) ir Latvijos nacionaliniame teatre (nuo 2008 m.). Nuolat bendradarbiauja su dramaturgu Janiu Baluodžiu. Lietuvos publikai jau parodyti jo spektakliai „Legionieriai“ (2013 m. festivalyje „Sirenos“), „Nacionalinis plėtros planas“ (2013 m. Baltijos šalių dramaturgijos festivalyje, NKDT), „Barikados“ (2014 m., LNDT). „Miškinio“ premjera numatyta 2015 m. rugsėjo 18 d.
- Spektaklis kuriamas kūrybinės laboratorijos principu. Kaip apibūdintumėte šį procesą?
– Šio spektaklio kūrimo pirmieji žingsniai man buvo gan neįprasti. Kuo platesnis būsimo spektaklio spektras, tuo daugiau laiko užtrunka pasirengti jam. Darbas su visa komanda nuo pat pradžių buvo įdomus. Bendravimas su aktoriais padėjo atrasti daugybę naujų ir netikėtų sprendimų.
Bene didžiausias skirtumas nuo ankstesnių spektaklių statymo – viską kuriame paeiliui: neturėjome nusistatę pradžios ir pabaigos taškų. Kitaip tariant, pradėję vieną etapą, nežinojome, kuo jis baigsis. Dažniausiai statant spektaklį pradžioje sukuriame scenas, tuomet jas aprašome, pradedame repetuoti. Šį kartą nežinojome, kada ir kaip gali pakrypti mūsų pasakojama istorija. Pirmasis repeticijų mėnuo buvo skirtas interpretacijoms, ieškojimams, istorijų kūrimui. Tuomet dramaturgas iš visos surinktos informacijos pradėjo rašyti.
- Kaip bendradarbiaujate jūs ir dramaturgas?
– Aš nuolat skaitau tai, ką parašo Janis. Taip galima lengviau pakoreguoti, taisyti ar patobulinti scenas, jei to prireikia. Mes nuolat diskutuojame ir stengiamės rasti geriausią sprendimą abiem.
- Aktorių improvizacijos, pasakojimai ir asmeninės patirtys taip pat padėjo atrasti spektaklio viziją?
– Taip. Mes kuriame istoriją, kurios siužetas vyks Lietuvoje. Nors Latvija ir Lietuva yra netoli viena nuo kitos geografiškai, tačiau mūsų tautos turi nemažai skirtumų. Būtent tai yra svarbu ir įdomu.
- Būtent dėl to rinkote autentišką medžiagą apie Lietuvos partizanus, ieškojote panašių istorijų į J.Pynupo?
– Taip. Svarbiausia suvokti to meto žmones, išgirsti jų išgyvenimus ir patirtis. Vertybių skalė, kuria jie vadovavosi, jų požiūris į gyvenimą labai skiriasi nuo mūsų dabartinio. Todėl kartu su dramaturgu ėmėmės tyrinėti faktus. Tam, kad sukurtum fantazija paremtą spektaklį, turi įdėmiai pažvelgti į faktus ir tinkamai juos perprasti. Supratimas, kokia iš tiesų 50 metų slapstymosi kaina, atėjo tik per ilgą tyrimą.
- Ar „Miškinis“ nuo „Barikadų“ skirsis tik tematika?
– Pirmiausia. „Barikadose“ buvo aiški istorija, mes ieškojome žmonių, kurie galėtų geriausiai ją papasakoti. Tai buvo procesas, daugiausiai paremtas apmąstymais. O šiame spektaklyje svarbiausi yra žmonės ir jų gyvenimo istorijos. Tema paliekama tarsi antrame plane – šį kartą mes turime kryptį, kuria einame, ir žinome, kokią istoriją norime papasakoti.
Žinoma, mes ją perpasakojame, fantazuojame ir žiūrime į ją iš asmeninių perspektyvų – juk žinodami kai kuriuos faktus galime tik įsivaizduoti, kaip viskas vyko. Tai nebus labai intelektualus ir didelių apmąstymų reikalaujantis spektaklis – jis skirtas žmonėms sukelti emocijas.
- Susidaro įspūdis, kad jums labiau priimtinas komandinis darbas. Kurdamas nesate diktatorius?
– Dar XX amžiuje buvo susidariusi nuomonė, kad režisierius yra tas žmogus, kuris turi žinoti viziją ir viską padaryti pats. Aš negalėčiau savęs įsivaizduoti taip dirbančio. Man reikalinga grupė bendradarbiaujančių kūrėjų, o ne žmonių, kurie tik vykdytų tai, ką pasakau. Man labai svarbu, kad aktoriai jaustųsi kaip komanda, kurie yra vienas kitam reikalingi.
- Kada atradote būtent tokį kūrybos kelią?
– Pirmaisiais metais studijuojant Latvijos kultūros akademijoje nesimokoma tekstų ir scenarijų, tačiau dirbama per etiudus. Kartą turėjau sukurti etiudą, kurio kulminacija buvo 1986 metais nutapyta mergaitė su radiju. Pradėjau ieškoti informacijos, kas tais metais įvyko – katastrofa Černobylyje. Pagalvojau, kad galbūt jos vaikinas buvo išvykęs į Černobylį ir dabar ji klausosi, kas ten vyksta. Tuomet aš ir supratau, kad taip kurti man labai patinka. Turėjau nuostabią dėstytoją Marą Kimelę – ji mus išmokė mąstyti, ieškoti ko nors naujo už logikos ir nusistovėjusių normų ribos, kurti kompozicijas ir dirbti skirtinguose lygmenyse. Tuomet ir atradau save bei šiuolaikinę dramaturgiją.
- Bijote klasikinės?
– Aš nebijau klasikos, tiesiog manau, kad labai sunku auditoriją nustebinti klasikinio kūrinio interpretacija ir naujai pateikti tai, kas buvo rodyta daugelį kartų. Dažniausiai aš pasitelkiu tikrus įvykius ir juos bandau žiūrovams perteikti taip, kad jie suprastų, kas buvo siekiama pasakyti.
- Kaip kilo mintis sukurti spektaklį „Miškinis“?
– Perskaičiau apie jį keletą straipsnių laikraščiuose, ta istorija nuo 2013-ųjų tvyrojo ore. Pirmiausia kilo mintis kurti spektaklį, skirtą paminėti Antrojo pasaulinio karo 70-ąsias metines. Vėliau supratau, kad ne apie karą turi būti spektaklis – svarbiau su tuo tiesiogiai susijusios pasekmės. J.Pynupas – to laiko pilietis ir žmogus, kuris tiesiog slapstėsi.
- Spektaklyje deheroizuojate pagrindinį veikėją?
– Taip. Nuo pat pradžių žinojome, kad jis nebuvo kovotojas. Jis tiesiog gyveno miške, norėdamas išvengti visų įmanomų konfliktų. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad jo istorija nėra netgi kuo nors išskirtinė – tokio likimo žmonių buvo ne vienas. Pavyzdžiui, vienas pabėgėlis slėpėsi miške iki 1970-ųjų. Kaip ir Janio gyvenimo istorijoje, buvo svarbus sesės ir brolio ryšys. Įžvelgę šių istorijų panašumus priėjome prie išvados, kad būtų įdomu sukurti fiktyvią istoriją apie brolį ir sesę.
- O koks jūsų požiūris į šiuos istorinius įvykius?
– Mano nuomone, teatras yra būtent ta institucija, kuri neturėtų teisti. Net jeigu kuri spektaklį apie kokį nors serijinį žudiką, privalai suprasti jo mintis ir jo beprotybę. Teisti – publikos darbas.
- Galbūt todėl pasirenkate rodyti fiktyvią istoriją, o ne pateikti tiesiog tikrų faktų konstruktą?
– Teatras negali būti ne fikcinis. Tai žaidimas. Vienintelis tikras dokumentinis įvykis – mano ir publikos susidūrimas. Aš supratau, kad reikia keisti nusistovėjusį požiūrį ir stengtis įvairiais rakursais pateikti personažus. Šiuo atveju, įdomus pats personažo pasirinkimas atsiriboti ir keista pozicija – jis nėra nei baltas, nei juodas. Manau, teatras visuomet turėtų būti pilkoje erdvėje.
Viena didžiausių dabartinio pasaulio vertybių – galimybė pažvelgti į viską paprasčiau, nesureikšminti tam tikrų dalykų ir suvokti egzistuojančią alternatyvą. Mano, kaip režisieriaus, siekiamybė – surasti tokį personažą, kuris neturi aiškių ir nenuginčijamų atsakymų.
- Todėl ir pavadinimas daugiaprasmiškas?
– Miško brolis ir miškinis nereiškia to paties, miškinis nėra partizano sinonimas. Tai būtent reiškia žmogų, kuris gyveno miške. Tačiau bet kokiu atveju nėra nieko negatyvaus, kad tai turi aiškią asociaciją.
– Gal tai galima traktuoti kaip papildomą intrigą – žiūrovas tarsi klaustų, kas iš tiesų buvo J.Pynupas?
– Taip. Pavyzdžiui, ar tai galima traktuoti kaip taikų pasipriešinimą? Ar tame yra kažkokios prasmės? Tu visuomet gali kovotoją vadinti teroristu ar chuliganu. Labai lengva sukurti etiketes, tam tikrus rėmus bet kokiam objektui. Tačiau egzistuoja ir tokių žmonių, kurie nėra pritaikyti bet kokiems rėmams. Būtent apie tai bus šis spektaklis – būtų paprasta traktuoti herojaus sprendimą kaip elementariai suprantamą, lengvesnį ir geresnį pasirinkimą. Tačiau iš tiesų siaubingai sunku atsiriboti. Paprastai sunkiausia ne tam, kuris atsiribojo, bet jo aplinkos žmonėms.
Sudėtingiausia buvo visus tuos 50 metų sudėti į vieną spektaklį. Man šie brolis ir sesuo atrodo tarsi eilinė sovietinių piliečių pora, kuri tiesiog norėjo išgyventi šį absurdišką laikotarpį. Kiekvienas turi paslapčių, griaučių savo spintoje, jų atveju tie griaučiai vadinasi Didysis Brolis. Svarbiausias aspektas jų istorijoje – būtinybė toliau slapstytis, meluoti, griauti nusistovėjusias taisykles ir susikurti savas. Jų gyvenimas tiesiog buvo kur kas beprotiškesnis už daugelio kitų.
