Mantas Stabačinskas su Agne Ramanauskaite ir Mariumi Pinigiu šoka choreografės Birutės Banevičiūtės „Mozaiką“ kūdikiams. Baigę ją, po kelių minučių Mantas su Agne ir Pauliumi Tamole šoka savo pačių sukurtą „Contemporary?“, pernai Lietuvje pavadintą metų scenos reiškiniu ir apdovanotą Auksiniu scenos kryžiumi, jau nemažai pakeliavusį po pasaulį. „Mozaika“ jokių titulų ir apdovanojimų Lietuvoje nėra pelniusi, bet jos užsienio gastrolių sąrašas taip pat įspūdingas.
Prieš iškeliaudami į Edinburgo festivalį, šokėjai žinojo, kad į „Mozaiką“ bilietai visai savaitei išpirkti. Matyt net Edinburgo masteliuose šokio spektaklis kūdikiams yra retenybė. Ir valanda patogi. Bet rytais šokti suaugusiems?
Pauliau Tamole, rašau Edinburgo kryptimi, kaip sekasi? Antradienį, po dviejų spektaklių jis atsakė, kad sekasi gerai. O konkrečiau: „Čia jautiesi lyg fantasmagorinėje teatro mėsmalėje. Aplinkui tiek visko daug. Šiandien turėjome antrą pasirodymą. Labai puikiai einasi „Mozaikos“ spektakliui. Ir po mūsų „Contemporary?“ sulaukiame gerų atsiliepimų ir įvertinimų. Pasiruošimams laiko neturim. Vienas spektaklis, po 10 minučių kitas spektaklis, baigei vaidinti – susirenki daiktus ir tau į nugarą kvėpuoja kiti kolegos. Vakar buvo juokinga kai spektaklio metu vienas pilietis įėjo į sceną ieškodamas persirengimo kambario. Matyt ir jam galva susisuko. Tiesiogine to žodžio prasme vyksta konvejeris“.
O kaip su tais bilietais – ar tenka patiems pardavinėti? Paulius Tamolė pripažino, kad „yra dalis tiesos tame užraše. Gali tenkintis tuo kas ateis. Gali po spektaklio, turėdamas laisvo laiko, eiti į gatvę ir pabandyti kviesti žmones. Ir save išbandai, ir pasijunti esantis gatvės artistas. Pakviestieji ateina. Taip ir mezgasi ryšiai, bedravimas. Kita vertus, jeigu jie ir neateina, pats bendravimas turi daug naudos“.
Kokiomis sąlygomis Lietuvos artistai gyvena Edinburge, kuris dešimteriopai prisipildo žmonių festivalio metu? Gyvena jie devyniese trijų kambarių bute su vienu dušu ir 2 kv.m virtuve. „Keliames anksti. rašo Paulius, “keliaujame i teatrą, vaidiname spektaklius tada darome poilsio pertrauką. Po jos apie 16 val. keliaujame ir miestą bendraujame, dalijame lankstukus. Žiūrime kitų spektaklius ir taip iš naujo. Žinoma lietus ir salos oro sąlygos tą ritmą koreguoja“. Oras kaip Klaipėdoje – vėjuotas, pridūrė Paulius.
Rašau Mantui Stabačinskui. Smalsu, ar „Contemporary?“ jiem netenka kartais šokti trims žiūrovams, kaip kad kadaise, ar tik ne 1990-aisiais, studento Oskaro Koršunovo „Ten būti čia“ vaidino jo bendrakursiai, vėliau parsivežę pagrindinį festivalio prizą?
Manto atsakymas: „9.50 val. spektakliui „Contemporary?“, suprantama, laikas ne pats geriausias, bet visi ziurovai išeina labai patenkinti ir turim tik gerus atsiliepimus. Trims žiūrovams nešokam, bet ryte su vaikišku spektakliu daugiau žmonių surenkam. Laukiam pirmų spaudos atsiliepimų, gandas lengvai vaikšto apie mus. Profai užsieniečiai „Mozaiką vertina aukščiausiais balais, sako kad tokio aukšto lygio darbo kūdikiams nėra matę. Pastebėti esam, likusios trys dienos parodys kaip čia sekėsi“.
O juk jau dabar aišku, kad sekėsi: „Mozaika“ pakviesta turui į Londoną, vyksta derybos su Kinijos prodiuseriais, festivalio šokio bendruomenė susidomėjo spektakliais iš Lietuvos.
