Pati idėja pamatyti Venecijos bienalę kilo dėl to, kad ši vasara 36 metų V.Raubaitei nebuvo tokia užimta kaip pernykštė, kai ji repetavo su Cezariu Graužiniu „Dr. Faustą“ ir su Vidu Bareikiu „Kaligulą“ – kūrė vaidmenis, už kuriuos pelnė Auksinį scenos kryžių.
Išnagrinėjusi Bienalės programą, aktorė suprato, kad ne tik įdomu, bet ir naudinga būtų gauti teatro meistrų pamokas per festivalį, vykstantį rugpjūčio pradžioje. O nukakti – autobusu iki Rygos, iš ten pigiu skrydžiu iki Venecijos.
V.Raubaitė parašė paraiškas ir, gavusi Bienalės patvirtinimą, nukeliavo į Veneciją trims dienoms gerokai prieš festivalį – likus mėnesiui, kad tiesiog pažintų miestą, kur mokysis. Kad nebūtų streso. Ir į pačias kūrybines dirbtuves atskrido kiek anksčiau, ruošėsi repeticijoms ir mokėsi nepasiklysti: „Iš viešbučio į akademiją sugebėdavau nueiti per 7 minutes, greitu žingsniu, kaip tikra venecijietė“.
-Venecijos bienalės teatro festivalyje repetavote grupėje, kuriai vadovavo Oskaras Koršunovas. Kas buvo jūsų bendramoksliai?
-Mūsų grupėje dirbo virš 20 žmonių, daugiausiai jauni, ką tik studijas baigę italų aktoriai. Kai kurie matė Eimunto Nekrošiaus spektaklius „Otelą“, „Idiotą“, yra visiškai sužavėti, kad yra toks teatras, ir klausinėjo, ar aš apie tą teatrą žinau, ar esu mačiusi. Keletui žmonių tie spektakliai tapo įkvėpimu tęsti studijas ar rinktis aktoriaus profesiją.
Atsakiau, kad ne tik mačiau, bet ir bendraujame su aktoriais, Otelą vaidinęs Vladas Bagdonas yra mano mokytojas. Jiems tai buvo neįtikėtina, sakė: ar galima tave paliesti?
-Lyg per jus paliestų juos sužavėjusius lietuvių aktorius? O kaip buvo, kai jie pamatė Bienalėje vaidintą O.Koršunovo „Hamletą“?
-Visų pirma pasakysiu, kad aš pati per tą vaidinimą jaučiau labai stiprų, tiesiog fizinį pasididžiavimą, kad esu iš Lietuvos, kad mes turim TOKĮ tikrą, stiprų ir paveikų teatrą ir kad aš esu to dalis.
O mano bendramoksliai buvo apimti ekstazės. Buvo žmonių, sakiusių, kad visą antrą „Hamleto“ veiksmą verkė – ir negalėtų logiškai paaiškinti kodėl, tiesiog toks spektaklio poveikis. Domėjosi, ar pažįstu „Hamleto“ aktorius, ir vėl jiems tai atrodė kaip stebuklas.
Tai buvo lyg tiesioginis būdas per mane perduoti savo emocijas ir susižavėjimą. Lyg tiltas prieiti ir užkalbinti OKT aktorius po spektaklio. Aš manau, kad nepaisant W.Shakespeare’o „Hamleto“ temų universalumo, paties spektaklio teatrinė kalba artima ir suprantama daugeliui, nepaisant kultūrinių, tautinių ar kitokių skirtybių.
-Paaiškinkite tokią keistenybę: kodėl iš 18 Bienalės kūrybinių dirbtuvių pasirinkote tą, kuriai vadovavo lietuvių režisierius, o ne kuri kita Europos teatro įžymybė? Juk galėjote mokytis iš Christopho Marthalerio, Jano Lauwerso, Romeo Castellucci, Thomo Ostermeierio. Negi O.Koršunovo darbo metodo negalima pažinti jo repeticijose Lietuvoje? Ar buvo kitaip – jis jus pakvietė?
-Ne, ten niekas nekviečia. Reikia rašyti Venecijos bienalės rengėjams motyvacinį laišką. Reikia nusiųsti filmuką apie save, kokio aš, kaip tikra Lietuvos aktorė neturėjau, bet jis buvo sumontuotas tai progai.
Išnagrinėjusi, kokias dirbtuves siūlo Bienalės teatro festivalis, pasirinkau tris. Mane sudomino vokiečių režisieriaus Th.Ostermeierio dirbtuvių tema – aktorystės prigimtis. Be to, norėjau patirti, kaip dirba brazilų rašytoja, teatro ir kino režisierė Christiane Jatahy, nes supratau, kad tai gali būti bandymas „vaidinti nevaidinant“ – to mes siekėme, pernai su V.Bareikiu ir jo „No Theatre“ repetuodami „Kaligulą“.
Sunkiausia buvo apsispręsti dėl O.Koršunovo dirbtuvių. Iš tikrųjų, ko brautis į Veneciją – kad pamatyčiau, kaip jis dirba? Bet man buvo labai smalsu būtent repeticijų su O.Koršunovu metu suprasti, kaip jis kiekvieną tekstą, nesvarbu kada ir apie ką rašytą, scenoje paverčia tau aktualia dabartimi.
Antra, Lietuvoje gal ir neišdrįsčiau prašytis į repeticijas. Lengviau kreiptis į Bienalės rengėjus. Ir gavau patvirtinimą, kad esu atrinkta būtent O.Koršunovo dirbtuvėms.
-Dabar, kai viskas jau įvyko, pasibaigė, sakykite, ar buvo verta ir kodėl?
-Mes dirbome keturias dienas, o atrodo, kad mėnesį. Kai įdomu, laikas neegzistuoja. Ir repetuodavome nemažai: nuo ryto iki 16 valandos, vakarais eidavome į Bienalės spektaklius, rytais juos aptardavome.
O.Koršunovas buvo pasirinkęs nagrinėti su mumis Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Italams tikrai buvo sudėtinga suvokti kontekstą – sovietai, žydai, naciai, kaimyno kova prieš kaimyną... Didžiulė Oskaro kantrybė. Jis aiškino labai konkrečiais pavyzdžiais, situacijomis. Tarkime, kaip gali paskausti ranka, šaudant keliasdešimt tūkstančių žmonių po vieną. Šaudai ir suvoki, ką darai, o ne nuskrendi, numetęs bombą.
Italai šnekūs ir niekur neskuba. Kartais, galvodavau, patylėtumėt ir paklausytumėt. Arba kai režisierius pasako, kad dabar einame į sceną ir dirbame – taip ir darykite, iš karto. Tai jau turbūt ir mokyklos, ir saviugdos dalykai. Nors buvo žmonių, kurie labai mikliai reaguodavo. Vadinasi, tai nesusiję su tautybe, greičiau – su profesijos išmanymu.
Oskaras labai atidus detalėms: bendrame improvizacijų chaose jis įžiūrėdavo, kas vertinga ir tikslu. Atrodo suprantama, kad teatre veiksmas neturi iliustruoti teksto, o kai kuriems tai – naujiena, jie nustebo, kad teatras gali atsirasti ne iš parašyto žodžio, o iš temos. Oskaras akcentavo temos suvokimą, sakė, kad konfliktas tarp teksto ir veiksmo ir yra grynasis teatras ir kad turėtume ieškoti nežodinių paradoksų, o tikslumas ateis iš temos suvokimo ir jos įsisąmoninimo.
-Festivalis truko pusantros savaitės, jūsų laboratorija – keturias dienas, ir iškart po to išvykote. Kodėl nelikote iki Bienalės pabaigos?
-Brangu. Dalyviai turi susimokėti už kelionę, viešbutį, už pačias dirbtuves, o festivalis suteikia galimybę matyti spektaklius. Man paskirta edukacinė stipendija, todėl galėjau leisti sau ten nukeliauti.
– Esate nepriklausomo teatro aktorė. Ir kas toliau?
-Prasidės sezonas, „cezario grupės“ spektakliai. „No Theatre“ gavo finansavimą „Kaligulos“ gastrolėms po Lietuvą, vadinasi, turėsiu malonumą vėl susitikti su trupe, su kuria repetuodama pajutau nepaprastą vienybę.
Kai esi nepriklausomo teatro aktorius, yra du keliai: arba vaidini ir dar rūpiniesi išgyvenimu, arba numoji į tai ranka. Esu iš tų, kurie numoja ranka. Aktorystė per daug „kainuoja“, todėl nesinori daryti bet ko ir bet kaip.
