1920-ieji, Giuseppe Verdi „Traviatos“ premjeros Lietuvoje metai, –
viena iš trijų svarbiausių operos istorijos mūsų šalyje datų šalia
1636-ųjų, kai Valdovų rūmuose Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje parodyta
opera „Elenos pagrobimas“, ir 1906-ųjų, pirmosios lietuviškos operos –
Miko Petrausko „Birutės“ – premjeros.
Šiemet sukanka 95 metai nuo to laiko, kai “Traviata“ Kaune davė pradžią Lietuvos profesiniam operos teatrui. Tad po
penkerių metų laukia šaunus jubiliejus – 100-metis. Lietuvos muzikų
sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė, dar vaikystėje opera „susirgusi“
būtent nuo „Traviatos“ ir jos matytame pirmajame spektaklyje dainavusių
Elenos Čiudakovos ir Virgilijaus Noreikos, užsimojo naujam gyvenimui
prikelti šios operos atlikėjus pirmeivius.
Pirmiausia buvo išleista archyvinių „Traviatos“ įrašų antologija
lietuvių kalba. Kompaktinę plokštelę galima įsigyti Lietuvos muzikų
sąjungoje – būstinėje Vilniuje arba per internetinę parduotuvę.
Kitas mintis – garsui suteikti vaizdą, bet ne tradiciška vaidyba, o
pasitelkus šiuolaikines technologijas. Šį sumanymą per dešimt dienų
trukusią Birštono menų akademijos sesiją įgyvendino keletas kūrybingų
žmonių: režisierė Marija Simona Šimulynaitė, garso režisierius
Giedrius Litvinas, vaizdo režisierius Rimas Sakalauskas, scenografė Vita
Eidimtaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis.
„Gyvą“ rezultatą išvydo birštoniečiai. Tai – 45 minučių „Traviatos“
santrauka Birštono kultūros centro scenoje, lydima iš kelių projektorių
sklindančių vaizdų, šviesų žaismo, sukuriančių 3D efektą.
Iš didžiulių skėčių, figūrinių stulpų, laužytų plokštumų, net balionų
padarytuose ekranuose žiūrovai matė ne vaidybines scenas, o vaizdo
menininkų interpretaciją muzikos tema su sava dramine logika,
kulminacijomis ir atomazga.
Į salę susirinkę žiūrovai tarsi kino teatre paniro į tamsą ir virpantis
šviesos pluoštelis perplėšė ją skambant uvertiūrai. Per garsiąją
„Užstalės dainą“ putojo šampanas ir blyksėjo fejerverkai. Fejeriška ir
muzikinė ši instaliacijos dalis – sumanymo autorė A.Žigaitytė su garso
režisieriumi G.Litvinu „chuliganiškai“ sugretino jaunąjį Kiprą
Petrauską, Eleną Kardelienę su V.Noreika, E.Čiudakova: vienų pradėtą
„Brindisi“ tęsia kiti, skamba ir gergždžiančių plokštelių, ir vėlesni,
švaresni įrašai.
Violetų gretas papildė Julija Stupnianek. Ariją „Aš laisva
nerūpestinga“ atliepė žaisminga šiuolaikinio šokio kompozicija, Žermonas
(jų irgi pora – ariją „Tyrą tarytum angelas...“ dainuoja Kostas
Šilgalis, o populiariąją „Palikai tėvų namus...“ – Vytautas
Juozapaitis) antrojo veiksmo scenose gniaužė rankoje nosinę, virstančią
rožės žiedu, nuo kurio plėšomi žiedlapiai. Beje, rankų kalba
instaliacijoje pasitelkiama ne kartą – jomis perteikiamas ir įsižiebiantis
meilės jausmas, ir mirtis, kuri Violetą užklumpa kur kas anksčiau nei
ketvirtajame veiksme. Vaizdų autoriai sukūrė savą ženklų sistemą ir
siūlė ją perprasti žiūrovams.
Instaliacija baigėsi įvairiais K.Petrausko paminklo rakursais,
„Traviatos“ atlikėjų portretų kaleidoskopu, kurį galiausiai užkloja
žiedlapių apdangalas – tarsi spalvinga drobulė. 45 minutės prabėgo
nepastebimai, o instaliacijos žiūrovai skirstėsi su arijų nuotrupomis
lūpose – juk jos skambėjo lietuviškai. Tik pabaigoje Violetos ir
Alfredo duetą Ramutė Tumuliauskaitė ir Algis Janutas atliko itališkai.
„Scenoje lietuvių kalbą pakeitė italų ir mūsų instaliacija tai
atspindi“, – sumanymą paaiškino A.Žigaitytė, neslepianti ne tik šios,
bet ir kitų operų lietuviškų libretų ilgesio.
„Traviata 95“ išties originalus ir jaudinantis paminklas Lietuvos operos
talismanui. Kartu tai ir edukacinis projektas – jo vaizdo įrašas pasitarnaus kaip
mokomoji medžiaga mokyklose, konservatorijose. Pagaliau ji galės
atlikti ir savotišką pramoginę funkciją, tapti, pavyzdžiui, kokio
nors naujamečio vakarėlio dalimi. Juk kartu su Lietuvos profesiniu
operos teatru tarsi savaime atsiradusi ir net per karus, badus, šalčius
išsaugota unikali kultūros tradicija kasmet teatro gimimo dieną gruodžio
31-ąją rodyti „Traviatą“ sėkmingai numarinta nepriklausomybę atgavusioje
Lietuvoje daugiau kaip prieš dešimtmetį.
Tai liūdnieji apmąstymai, kuriuos sukėlė „Traviata 95“. Tarp jų ir dar
vienas – tiek leidžiant plokštelę, tiek kuriant instaliaciją lietuviškus
„Traviatos“ įrašus teko rankioti po kruopelę. O viso „Traviatos“ įrašo
lietuvių kalba, tinkamo įamžinti kompaktinėje plokštelėje, apskritai
nėra. Tad yra apie ką pamąstyti artėjančio Lietuvos profesinio operos
teatro 100-mečio išvakarėse.
