Išvakarėse būta nerimo: teatre, kuris veikia nuo 1622 metų ir yra laikomas istoriniu paveldu, scenos pakyla kiek nuožulni, o „Hamleto“ dekoracijos – balti grimo kambario staliukai ant ratukų. Ar jie nečiuoš nuo to paveldo kaip rogės – tiesiai į garbiąją Venecijos bienalės teatro festivalio publiką?
Nečiuožė. Didelėmis aktorių pastangomis. Su tais riedančiais staliukais būta tiek darbo ir rizikos, kad, ironizavo Hamletą vaidinęs Darius Meškauskas, „net keista, kad turėjome dar ir vaidinti“. Bet jie ironizuoja viską. Šitai trupei negresia sužvaigždėjimas ar susireikšminimas. Visada greta bus bičiulis ir kolega, kuris iš to pasijuoktų.
Žiūrint iš salės, apie kovą su staliukais nė negalėjai įtarti. Aštrus, chuliganiškas, nevilties ir juodo humoro sklidinas spektaklis-smūgis, kurį aktoriai vaidino įkvėptai. Ir patyrė tikrą triumfą. Taip, tas tiesa, ir jau seniai įprasta, o vis dėlto labai išdidu būti tokio priėmimo liudininke – kai viename žymiausių Europos teatrų, prestižiniame aukščiausio lygio festivalyje tarptautinė publika kelia ovacijas, šaukia „bravi“, nenutyli džiaugsmo emocijų ir nenori atsisveikinti su ką tik vaidinusiais lietuvių aktoriais, ir tas trunka ilgai. Daugiau nei du dešimtmečius.
Alexas Rigola, Venecijos bienalės teatro festivalio direktorius pasveikino OKT/Vilniaus miesto teatro trupę su „tikrai didele sėkme“. Sakytum, tai irgi įprastas mandagumas, bet galime, pavyzdžiui, palyginti, kaip buvo sutinkami kitų režisierių spektakliai. Gal Venecijoje susirinkusi įvairių kraštų teatrinė publika visiems čia vaidinantiems karštai ploja ir šūkauja vien iš džiaugsmo, kad veiksmas vyksta Venecijoje ir kad jie patys yra pakviesti ar gali sau leisti čia būti? Ir pagaliau, Bienalės teatro programoje – rinktiniai meistrai, Europos teatro viršūnės, garbingiausių festivalių puošmenos – šveicaras Christophas Marthaleris, vokietis Thomas Ostermeieris, ispanas Lluisas Pasqualis.
OKT spektaklis šio žvaigždyno apsupty buvo sutiktas karščiausiai – jeigu kam reikia barometro ir balų. „Tai buvo ne pagarbi, o greičiau laukinė reakcija“, apibūdino Oskaras Koršunovas, žiūrėjęs Bienalės spektaklius kas vakarą. Pritariu. Apie publikos emcijas pasakyta tiksliai. Pirmadienį režisierius, pasidalindamas informacija, kurią skelbė lrytas.lt, užrašė savo feisbuke: „Vakar Venecijoje pasaulio elitas prarėkė balsus, šaukdami bravo!“ Patikslinčiau, kad tai buvo teatro elitas.
O kas po to, po sunkaus vaidinimo ir triumfo? Kaip paprastai: tradicinis kvietimas į prabangų restoraną, kur festivalis vaišina savo svečią – tikrą sėkmę patyrusį teatrą. Plojimai aktoriams, nes jų čia jau laukė kolegos, festivalio metu dalyvavę Oskaro Koršunovo kūrybinėje laboratorijoje. Puotos meniu: vanduo, vynas, makaronai. Rūgštu, bet tai juk irgi įkvėpimas aktorių ironijai. Tada – naktinės klajonės toli esančio viešbučio link. Dar – „tuštuma ir liūdesys“. Todėl nesinori išsiskirstyti, nes vis dėlto spektaklis suvaidintas, tegu su nuotykiais dėl tų staliukų ar neįprasto garso neįprastame teatre, bet sėkmingai. Jie gurkšnoja vyną, tamsoje susėdę ant pakrantės molo ar viešbučio kambary. „Toliau – tyla“, kaip sakoma „Hamleto“ finale. Skrydis namo. Ir naujų gastrolių perspektyva. Tbilisis ir Jerevanas, Timišoara Rumunijoje, Madridas ir Chirona Ispanijoje, Drezdenas Vokietijoje, Kanas Šiaurės Prancūzijoje. Vilniaus ir Lietuvos garsinimas, kaip sakoma.
