Tokių vertinimų sulaukė 47 metų lietuvių režisierius Cezaris Graužinis, Atėnuose parodęs Williamo Shakespeare’o „Julijų Cezarį“. Šio spektaklio kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, su kuriuo C.Graužinis bendradarbiauja nuolat.
Graikijoje gyvenančio C.Graužinio premjera įvyko liepos 23 ir 24 d. Atėnų ir Epidauro festivalyje, nors būta dvejonių, ar galės įvykti. Dėl ekonominės suirutės nebuvo lėšų spektaklio reikmėms. Tačiau įvairūs Graikijos teatrai patys siūlė būsimai premjerai pagalbą, ragino naudotis savo turimais kostiumais ir rekvizitu.
Todėl C.Graužinis prieš premjerą svarstė: „Atrodo, šis sunkus laikas išmokė menininkus kiek pailsėti nuo amžinos konkurencijos, pamiršti mylėjimą vien tik savęs, brangiausiojo ir genialiausiojo, atrasti solidarumo ir savitarpio pagalbos džiaugsmą.“ O būsena po premjeros – daug gerų emocijų ir optimizmo.
– Ar seniai „Julijus Cezaris“ laukė režisieriaus Cezario dėmesio? – paklausiau C.Graužinio.
– Prieš pusantrų metų vaizduotėje atsirado labai sarkastiško, kartaus, tačiau tuo pat metu ir graudaus spektaklio vaizdai. Ėmiau sukti galvą – ką man visa tai primena? Kokia drama būtų pagrindas tiems vaizdams? Atsiverčiau W.Shakespeare’o „Julijų Cezarį“ ir lėtai jį skaitydamas beveik iškart sugalvojau visą spektaklį.
Atėnų ir Epidauro festivalis – bene vienintelė organizacija Graikijoje, galėjusi sau leisti prodiusuoti didelį eksperimentinį pastatymą. Mėginau vesti derybas su Nacionaliniu teatru, tačiau prieš metus pagrindinis šalies teatras vis dar išgyveno etinį ir estetinį nuomarį, tai yra „komercializacijos“, paprasčiau tariant, chaltūrizacijos sukeltą dekadansą (panašiai buvo ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prieš penketą metų).
Bet štai Festivalio prezidentas Jorgos Loukos, man trumpai nupasakojus spektaklio sumanymą, iš karto su entuziazmu pažadėjo įtraukti jį į programą. Festivalis tikisi rodyti spektaklį ir pasibaigus jo programai, rugsėjo mėnesį. Tačiau dėl ekonominės šalies padėties niekas negali nieko žadėti.
– Kaip surinkote aktorius spektakliui?
– Su dauguma jų dirbau pirmą kartą. Visų patirtis skirtinga. Pavyzdžiui, Janis Stankoglou, vaidinęs Brutą, yra garsus Graikijos kino aktorius. Simeono Tsakirio praeityje – šiuolaikinio šokio spektakliai, o Panagiotis Athanasopoulos yra operos solistas ir pankas, rengiantis keistus muzikinius performansus baruose.Turėjau visišką laisvę rinktis. Intuicija ir šį kartą nenuvylė.
Pirmųjų repeticijų metu dar jaučiau, kad ne visi aktoriai greitai pagauna, ko iš jų noriu. Bet Kasijaus vaidmenį kūręs Dimitris Imelos, studijavęs režisūrą Maskvoje, GITIS, buvo pirmasis, suvokęs spektaklio etinį ir estetinį kodą, vaidybos stilių. Jis truktelėjo kitus kolegas.
Po dviejų su puse mėnesių repeticijų leisdami premjerą jautėme tarpusavio dermę ir pasitikėjimą, lyg būtume daugybę metų dirbę drauge.
– Spektaklio nuotraukose matau portfelius. Vienodus, reikšmingus ir grėsmingus. Jie tokie pat svarbūs ir vaidinime?
– Taip, nes tai juodi politikų portfeliukai. Jie yra ir slapčiausių geismų fetišai, ir skiriamieji ženklai, šiuolaikiniai kardai ir skydai. Juodi blausiai šaltai žvilgantys dėklai manipuliavimo ir žudymo įrankiams susidėti, portatyvinės intymios slaptavietės, kuriose velniaižin kas glūdi.
O gal tie portfeliai tiesiog bukai ir beviltiškai tušti, kaip sielos tų, kurių rankose jie maskatuoja?
– „Baimės kultūra, kuri plinta Vakarų visuomenėje kaip epidemija“ – skelbia spektaklio anonsas. Jeigu tai tikslus apibūdinimas, kokias pastebite baimės kultūros apraiškas? Gal tai ir yra „nūdienos širdis“?
– Mūsų baimė – šiuo metu pagrindinis įrankis mums nužmoginti ir kontroliuoti. Taip, baimės kultūra ir yra esminis nūdienos dėmuo. Skaitmeninės technologijos, ekonomikos globalizavimas sudarė sąlygas atsirasti galingai baimės industrijai.
Juokinga, bet mes savo noru tampame zombiais, įtikėję, kad sėkmės iliuzija yra gyvenimo prasmė ir tikslas, o jį pasiekti galima tik atsisakius elementaraus žmogiško padorumo. Patyčios, žeminimas ima teikti pasitenkinimo jausmą, nes taip sukuriama dominavimo palaima ir laikinai nuslopinamas nevisavertiškumo jausmas. Ir štai mes spąstuose, užburtame rate.
Mus „užknisa“ prieštaringa informacija, mus apima absoliučios tiesos suvokimo euforija – pajuntame šventą pareigą nušviesti nesusipratėlius. Taip virstame vieni kitų bijančiais violetiniais, žydrais, rudais, raudonais, rožiniais.
Ir imamės gelbėti pasaulį vieni nuo kitų. O tiems, kurie mus provokuoja, visai nerūpi mūsų idėjos – svarbu, kad kanibalų puota tęstųsi. Politika tapo atmatų duobe, kur keldami nuodingą dvoką švinksta primityviausi žmonių rūšies instinktai ir kompleksai.
– Iš kiekvieno kūrinio gauname tam tikrą patirtį, pamoką, kurios galbūt ir neišmokstame. Ar jums neatrodo, kad kūriniai – kažkiek pamokslai? Netiesioginiai, žinoma.
– Niekada nekūriau spektaklio vienai ar kitai minčiai išreikšti. Tai man atrodo banalu ir neverta vargo. Net jei turiu omenyje ką nors konkretaus, stengiuosi tai užmaskuoti. Man svarbiau išprovokuoti žiūrovą jausti ir mąstyti, o ką jis nuspręs – tai jo asmeninis reikalas ir laisvė.
Kita vertus, man pačiam kiekvienas mano spektaklis – kaip kelionė. Kam tos kelionės man reikalingos? Tikiu, jos padeda man tapti geresniu žmogumi.
– Man labai gražu, Cezari, kad savo laikysena, komentarais esate Graikijos riteris ir patriotas. Ar tai teisingas įspūdis?
– Nežinau. Žodis „patriotizmas“ dėl įkyrios propagandos įgijo cinišką kvapelį. Pasakysiu paprastai: Graikija – mano sūnaus gimtinė. Taigi negaliu likti jai abejingas.
Sukūrė per 30 spektaklių
Gimęs Vilniuje Cezaris Graužinis studijavo režisūrą Teatro meno institute (GITIS) Maskvoje, stažavosi Suzuki centre Japonijoje. Nuo 1990-ųjų dirba Lietuvos ir užsienio teatruose.
Režisierius yra pastatęs per 30 pjesių. 2003 m. su savo mokiniais jis įkūrė „Cezario grupę“, kurios repertuarą sudaro kameriniai mobilieji spektakliai. Jau pirmasis – „Arabiška naktis“ – pelnė Auksinį scenos kryžių.
2007–2009 m. C.Graužinis vadovavo Helsinkio „Viirus“ teatrui, vėliau pradėjo kurti Graikijos teatruose.
Menininkas ne kartą pelnė Graikijos teatro apdovanojimus geriausiam metų režisieriui. Lietuvoje jam įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras „už Europos ir Lietuvos teatro tapatybės paieškas“.
