Per Bavarijos gilumą praūžiančio ciklono „Wagneris“ išorinį vaizdą galima numatyti iš anksto: force majeure pirmą dieną, kai raudonuoju kilimu „Festspielhaus“ link žingsniuoja nacionalinio masto garsenybės su pirmąja šalies vagneriste kanclere Angela Merkel, lydima vyro Joachimo Sauerio, priešakyje. Bulvarinė spauda dar festivalio išvakarėse svarstė, ar kanclerė ir trečią kartą vilkės tą patį melsvą kostiumėlį, ar pasisiūdins ta proga naują apdarą. Dabar jau galima pasakyti: taip, pasisiūdino, tiesa, panašų, bet turkio spalvos.
Vėliau iki pat rugpjūčio pabaigos aukštuomenės rautą pakeis paprastų R.Wagnerio gerbėjų piligrimystė ant Žaliosios kalvos. Sulaukę išsvajotų bilietų į sunkiausiai pasiekiamą festivalį pasaulyje, jie sėkmingai gerins daugybės viešbučių, aludės „Skrajojantis olandas“ ir suvenyrų parduotuvėlių apyvartą. Be kita ko, čia galima paragauti likerio „Fafnero kraujas“, vyšnių skonio arbatos „Nybelungo žiedas“...
Ką kūrybine prasme žada šiemetinis, jau 104-asis, festivalis, kurį kompozitorius įsteigė savo didžiajam gyvenimo projektui galutinai įkūnyti? Tuo domėjosi interneto portalas „Deutsche Welle“.
„Režisierius taip pat žmogus“
Sėdėdama savo biure ant Žaliosios kalvos, Katharina Wagner rūkė vieną cigaretę po kitos, tuščias jos „Lucky Strike“ pakelis jau gulėjo šiukšlių dėžėje. 37 metų festivalio vadovės, R.Wagnerio proanūkės, balsas atrodo dar kimesnis ir duslesnis nei paprastai. „Aš viso labo tik žmogus“, – sakė ji kalbėdamasi su žurnalistais. Žinoma, žmogus, tačiau žmogus, užsivertęs ant pečių jeigu ir ne antžmogišką, tačiau labai nelengvą užduotį: pastatyti čia, ant Žaliosios kalvos, „Tristaną ir Izoldą“, vieną svarbiausių partitūrų muzikos istorijoje, sukurtą lygiai prieš 150 metų.
Rasti vaizdus muzikai, kuri pagal poveikį lyginama su pavojingu narkotiku. Įtikti visiems ar bent jau neapsijuokti kaip 2007 metais, kai K.Wagner debiutavo Wagnerių klano festivalyje nesėkmę patyrusiais „Meisterzingeriais“...
Premjera su kliūtimis
Prieš festivalio atidarymą susidarė Bairoitui įprasta „turbulencinė zona“. Ji prasidėjo nuo ginčo tarp K.Wagner ir jos netikros sesers Evos Wagner-Pasquier. Dėl iki galo neatskleistų aplinkybių K.Wagner ir naujojo „Tristano“ dirigentas Christianas Thielemannas neva uždraudė antrajai festivalio vadovei rodytis ant Žaliosios kalvos repeticijų laikotarpiu. Šiaip ar taip, E.Wagner kontraktas baigiasi rugpjūčio pabaigoje. Nors oficialusis Bairoitas paneigė šiuos gandus ir patikino, kad ponia E.Wagner-Pasquier gali bet kuriuo metu apsilankyti repeticijose, nuosėdų liko.
Nekorektišką ir „žmogaus orumą žeminantį“ festivalio vadovybės elgesį, be kita ko, iškritikavo dirigentas Kirilas Petrenka ir net pagrasino nutraukti savo kontraktą su Bairoitu. Juolab birželio pradžioje netikėtai pakeista pagrindinės Izoldos partijos atlikėja: šiuo sudėtingiausiu vaidmeniu švytinčią gražuolę Anją Kampe pakeitė Evelyn Herlitzius, R.Wagnerio fronto „veteranė“.
Situacija darėsi dar pikantiškesnė dėl dviejų aplinkybių: pirma, A.Kampe – K.Petrenkos gyvenimo palydovė, o tai, savaime suprantama, duoda peno įvairiausiems gandams. Antra, spektaklio dirigentas Ch.Thielemannas „pralaimėjo“ K.Petrenkai Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento rinkimus ir, kaip šnekama, dėl to yra labai įsižeidęs. Beveik tuo pačiu metu jis – paguodai? – buvo paskirtas į specialiai jam sukurtą Bairoito festivalio muzikos vadovo postą.
Tačiau visa tai tik gandai, o greičiausiai A.Kampe, dainuojanti šių metų „Žiede“ Zyglindą, atsisakė Izoldos todėl, kad tai nepaprastai didelis krūvis dainininkei. E.Herlitzius partneris buvo amerikiečių tenoras Stephenas Gouldas.
Režisūra pradeda ir pralaimi muzikai
Režisierė K.Wagner „Tristaną ir Izoldą“ pateikė kaip belaikę, abstrakčią, beveik sterilią erdvę. Pakilus uždangai, prieš žiūrovų akis atsivėrė visą sceną užimanti konstrukcija – laiptų, kopetėlių, tiltelių labirintas, primenantis vieną olandų dailininko Maurice'o Escherio grafikos darbų arba abstrakčią kubistinę kompoziciją. Kai kurios kopetėlės, plėtojantis veiksmui, staiga dings, keis ilgį arba slankios aukštyn žemyn, ir tai jau primins ne tik M.Escherio labirintus, bet ir asocijuosis su vienu filmų apie Harį Poterį bei Hogvartso magijos mokyklą.
Izolda, Airijos karalaitė, pasirodo vilkėdama ilgą tamsiai mėlyną suknelę, krintančią klostėmis antikos stiliumi. Jos tarnaitė segi valstietišką žalią sijoną ir vilki rudą palaidinę. Apskritai šio spektaklio teigiami herojai aprengti vandenyno ir amžinybės spalvomis, jų draugai ir tarnai – nuodėmingosios žemės žaliais ir rudais tonais, piktadariai – geltona, pinigų spalva.
Antrajame veiksme K.Wagner pasiunčia savo herojus į kalėjimo kiemą, trečiajame – į karcerį primenančią patalpą.
Visos šio spektaklio detalės tarsi tinkamos, apgalvotos, padiktuotos su motinos pienu įsiurbtu medžiagos išmanymu, netrukdančios nei žiūrovams, nei dainininkams ir kartu – bedantės. Mažyčiu režisūriniu „pasispardymu“, primenančiu ankstesnius išdykėliškus K.Wagner darbus, galima laikyti karaliaus Marko traktuotę – R.Wagnerio požiūriu, tai kilnumo įsikūnijimas, o šiame spektaklyje jis pikčiurna ir tironas. Jis ir jo pavaldiniai visus tris veiksmus tyčiojasi iš įsimylėjėlių ir nesiliauja net finale: Izolda dar gali prie Tristano lavono padainuoti savo garsiąją „Liebestod“, bet po to vyras tironas vėl griebia ją už rankos ir nutempia šalin... Vietoj mirties meilėje K.Wagner savo prosenelio operos finale mato šeiminio gyvenimo pragarą.
Vargu ar verta minėti, kad plojimų audra, beveik pusvalandį drebinusi senąjį teatrą ant Žaliosios kalvos po premjeros, buvo skirta ne režisūrai, mažai ką įtikinusiai, o muzikiniam ansambliui – puikiems dainininkams, neprilygstamiems Bairoito orkestrui bei chorui ir, žinoma, maestro Ch.Thielemannui. Jo rankose R.Wagnerio muzika virsta gyva, plazdančia liepsna. Dirigentas Ch.Thielemannas geba spausti ne tik stabdį, bet ir greičio pedalą, sykiu kaip patyręs lenktynininkas nepaleisdamas iš akiračio viso nepaprastai sudėtingo maršruto.
Spąstai kanclerei
Ir vis dėlto premjera neapsiėjo be nuotykių: pagrindinė vakaro viešnia kanclerė A.Merkel, tradiciškai aplankanti Bairoito festivalį, per pirmąją pertrauką nugriuvo nuo kėdės festivalio restorane. Bulvarinis leidinys „Bild“ iškart savo portale pranešė, kad kanclerė apalpo.
Kitą dieną federalinio kanclerio žinyba tai paneigė: A.Merkel nugriuvo dėl lūžusios kėdės kojos.
Kėdė buvo tuoj pat pakeista, kanclerė nenukentėjo. Netoli buvę žiūrovai matė, kad prie A.Merkel stalo kurį laiką sukinėjosi budintis festivalio gydytojas. Tačiau pasibaigus valandos trukmės pertraukai kanclerė nuėjo į savo ložę, o po spektaklio žurnalistams pranešė, kad jis jai patiko.
Parengė Milda Augulytė
