Liepos dvidešimt penktosios ketvirtą valandą ryto prabundu šlapia nuo prakaito, uždegu šviesą, atsisėdu lovoje. Ant pagalvės – raudona žymė, aš sutraiškiau didžiulį uodą. Negaliu atitraukti akių nuo pagalvės – esu tarytum užkerėta tos ryškios dėmės. Praeina gana daug laiko ir, kai suskamba telefonas, aš žinau, kad išgirsiu ne tavo balsą. „Volodia mirė“. Štai ir viskas, du trumpi žodžiai, ištarti nepažįstamo balso. Tave prislėgė ledas, tau nepavyko jo sudaužyti.
Kambaryje uždarytais langais guli tavo kūnas. Tu aprengtas juodu megztiniu ir juodomis kelnėmis. Plaukai sušukuoti atgal, kakta atvira, veidas sustingęs, įsitempęs, jo išraiška beveik pikta. Ilgos baltos rankos apatiškai guli ant krūtinės. Tik jose matyti ramybė. Iš tavęs išsiurbė kraują ir suleido į venas specialų skystį, kadangi Rusijoje su mirusiaisiais atsisveikinėja ilgai. Aš viena su tavimi, aš kalbuosi su tavimi, aš liečiu tavo veidą, rankas, aš ilgai verkiu. „Daugiau niekada“ – šitie du žodžiai smaugia mane.
Pyktis gniaužia man širdį. Kaip galėjo išnykti šitiek talento, dosnumo, jėgos? Kodėl šitas kūnas, toks paklusnus, kiekvienu raumeniu atsiliepdavęs į betkurį iš tavo norų, guli be jokio judesio? Kur tas balsas, kurio šėlsmas sukrėsdavo minias? Kaip ir tu aš netikiu, kad yra gyvenimas aname pasaulyje. Kaip ir tu aš žinau, kad viskas baigiasi paskutine konvulsija ir kad mes daugiau niekada nebepasimatysime. Ir aš nekenčiu šito įsitikinimo.
Jurijus Liubimovas, režisierius. Iš knygos „Seno plepio pasakojimai“
„Visi jūs antisovietininkai“, – rėkė sovietinis Gebbelsas, taip jis vadinamas mūsų aplinkoje... Išeina mano bendraamžiai ir draugai, sūnau mano, į šalį, iš kurios dar niekas negrįžo, kaip sakydavo liūdnasis princas, o little Gebbels vis šaukė.
„Visa jūsų aplinka antisovietinė, o šitas prasigėręs padugnė... Pamanyk tik, turėjo kažkokį talentą ir tą patį pragėrė, kelias dainuškas sukūrė ir kažin kuo save laikė“.
„Klausykite, jis mirė, negerai taip apie išėjusį, kam rėkti, draugas sekretoriau, o jūsų pareigas einant tai net ir nepadoru“. Sužviegė: „Jūs man prisišnekėsite“, – ir nuėjo grasinti toliau.
Po Volodios mirties jie ėmė graužti mane visai kaip jo dainoje „Vilkų medžioklė“ graužė jį. Dėkui Dievui, palaidojome ne pagal jų norus – žmoniškai. Senose Maskvos Vagankovo kapinėse – ten, kur Jeseninas guli... Kalbas sakė bičiuliai, valdiška pliurpalynė neveikė. Gulėjo jis scenoje, kur vaidino Hamletą, kur taip lengvai ir gražiai per ilgus metus nuėjo šita pakyla, greičiausiai, ne vieną šimtą kilometrų; nuostabi buvo jo eisena. Ėjo tūkstančiai žmonių, ėjo dieną ir naktį, ir po to jau treji metai praėjo, o prie jo portreto – visada gėlės. O kapo nesimato, visas gėlėmis užklotas.
Ala Demidova, aktorė. Iš atsiminimų
O jo mirties nuojauta... Kada nors literatūros tyrinėtojas ras ryšį tarp tokių, pavyzdžiui, jo eilučių: „Kai atidainuosiu ir išgrosiu...“, „Aš į gerklę sau, į venas nuodus varau...“, „Kas mirė tragiškai, tas tikras poetas...“, „Pavargau kovoti su žemės trauka...“
Jis gyveno vėjų pagairėje ir palaidotas prie pat vartų. Man iš pradžių buvo gaila, kad tokioje atviroje vietoje jį laidojame. Bet dabar suprantu, kad turbūt geresnės vietos ir nerasi. Tose kapinėse guli daug gerų žmonių. Dažnai pagalvoju, o kas, jeigu jie susirinktų, pasišnekėtų ir padainuotų kartu. Todėl kad visi jie dainuojantys – kas balsu, kas širdimi, Jeseninas, Špalikovas, Dalis, Dvoržeckis, Vysockis.
Venjaminas Smechovas, aktorius. Iš knygos „Mano atminties teatras“
...Ir linksma, ir liūdna dabar prisiminti epizodą su mano netikėta sėkme žurnale „Aurora“.Penktame 1980 metų numeryje paskelbti mano rankraščio fragmentai. „Aurora“ dvejus metus tempė, nesiryžo šitam „šūviui“ kaip tik dėl Vysockio. O aš nesutikau, kad tarp Demidovos, Zolotuchino, Tabaovo, Vizboro, Slavinos portretų nebūtų skyriaus apie Volodią. Negalėjau sutikti, nes Volodia grimo kambaryje visiems girdint kirto lažybų su manimi: neatspausdins nieko apie jį, uždraus. O aš karščiavausi, nes dar 1978 metais žinojau, kad visa publikacija jau surinkta, štai tuoj tuoj gausiu korektūras... Kelis kartus perrinko ir permaketavo. Galų gale, Fiodoro Abramovo dėka „Auroros“ numeris pasirodė, ir aš laimėjau lažybas... Padovanojau Vysockiui žurnalą, kai jis priešpaskutinį kartą vaidino „Hamletą“. .. Dieną prieš jo mirtį pas jį svečiavosi Valerijus Plotnikovas, kurio nuotraukos iliustravo mano publikaciją. Pamatė „Aurorą“ Nr. 5 ir išgirdo iš Volodios: „Malonu apie save paskaityti... ne lotynišku šriftu...“
Štai viskas, ką poetas Vysockis galėjo paskaityti apie save ir savo kūrybą rusiškai: publikacija „Poezijos dienoje“, publikacija žurnale „Chemija ir gyvenimas“ (!), teatrologės N.Krymovos straipsnis žurnale „Klubas ir meninė saviveikla“ apie jo kūrybos vakarą Aktorių namuose 1967 metais, bukletas su Kinematografininkų sąjungos nario V.Vysockio kino vaidmenų išvardijimu, geras Irinos Rubanovos straipsnis... Ir mano laimėtosios lažybos už „Aurorą“ Nr. 5...
Bet Vysockis mokėjo nepaprastai keršyti už skriaudą: valdžia draudė spausdinti jo eilėraščius ir ir neleido koncertuoti viešai, o jo dainos, kaip išaiškėjo po mirties, skambėjo ir jis yra mylimas kaip niekas kitas.
Jo laidotuvių dieną – 1980 metų liepos 28-ąją toks asmenybių srautas ėjo pro Vysockio karstą Tagankos teatre! Ir naktį, jo namuose Bela Achmadulina nuo savęs ir nuo visų pasiuntė poeto sielai į dangų dėkojimą – kad jis pirmasis apdovanojo mus teise pavadinti „gyventojus“ liaudimi. Su Vysockio išėjimu staiga realybe tapo metafora – „visaliaudinė meilė“.
Parengė Justina Jurgaitytė
