Apie įkvėpimo paieškas svetur ir ateities kūrybinius planus pasikalbėti pakviečiau praėjusiame Nacionalinio dramos teatro sezone sėkmingai debiutavusį jauną režisierių Povilą Makauską, kuris šiuo metu darbuojasi Italijoje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija Povilą atrinko dalyvauti kelių savaičių kūrybinėje stovykloje. Jaunieji menininkai iš Lietuvos, Rumunijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Italijos megs tarpusavio idėjų įgyvendinimo planus, truksiančius dar keletą metų.
Sienos universiteto mokslininkai iš Italijos jaunus kūrėjus sukvietė tam, kad patyrinėtų skirtingų tautų komunikaciją kūrybiniame procese ir prieitų jiems reikiamų išvadų tyrinėjant „minios resurso“ (angl. crowdsourcing) sąvoką. Skamba intriguojančiai, dėl to Povilui tai pasirodė artima.
Taigi pokalbis su Povilu apie patirties paieškas, vėliau jo paties ir pavadintas „tarp baroko, Vilniaus ir Italijos renesanso“, pats virto savotiška kelione. Po visur.
- Kodėl svarbu susitikti su kitais, turiu omenyje, kuriančiais užsienyje?
– Turime baimių, susijusių su tuo, kur juda pasaulis. Tai, kad jis yra globalus ir greitas – tas baimes suintensyvina. Gal iš tikrųjų mes per greitai įsibėgėjome? Vieną minutę galime atsidurti ten, kitą – kitur.
Keliavimas man yra antrasis gyvenimas. Ten prasideda įspūdžiai. Keliaudami mes visai kitaip suprantame laiką. Grįžę apmąstome tai, ką vertiname. Kelionės yra savotiškos svarstyklės. Iš šitos kelionės tikiuosi kokybiško darbo. Norėčiau pasigrožėti gamta ir turėti laiko pajusti ją kitokią.
- Gal galėtumėte šiek tiek plačiau papasakoti, ką veiksite Italijoje?
– Su tarptautine komanda dirbsime ties dalyvaujančių šalių pateiktomis probleminėmis idėjomis, kurios turėtų tapti spektakliais. Pirmajame darbo etape vyks atranka, renkantis temas.
Rumunai pasiūlė kalbėti apie romėnų laikus siekiančio miestelio situaciją, ruošiantis paversti jį aukso kasykla. Be architektūrinio ir gamtos paveldo, ten gyvena ir žmonės. O viskas įsibėgėjo taip, kad toji aukso karštligė randa būdų, kaip tuos žmonės iš ten iškraustyti. Manau, ši probleminė tema ne tik apie tą miestą.
Kento universitetas Anglijoje kalbės apie imigraciją ir emigraciją kaip probleminį klausimą jų šalyje. Būtų įdomu į tai pažvelgti lietuvio akimis, žinant, kad didelė mūsų tautos dalis dirba ten. Asmeniškai man būtų įdomu pažvelgti į tai iš to sąžiningo darbininko pusės.
Barselonos universitetas siūlo temą apie įsibėgėjusį medijų pasaulį, ir tame dalyvaujančio asmens patiriamą atjungimo (angl. disconnection) efektą. Tai tema apie tai, ko mes netenkame, kaip keičiasi mūsų motoriniai įgūdžiai, kaip trumpėja mūsų atmintis, kas užima mūsų atminties vietą. Tai puiki tema apie mūsų „mirksintį pasaulį“.
O mūsų aukštoji mokykla pasirinko kalbėti apie identitetą ir mirtį. Tema siejasi su visomis mūsų visuomenės fobijomis – tautinėmis, lytinėmis mažumomis, rasizmu, keistu tautiškumo suvokimu, liguistos laisvės poreikiu. Manau, kad lietuvių pasiūlyta tema – drąsi.
- Kieno tai sumanymas?
– Idėjos mąstytojai buvo ne visai teatro pedagogai ir teoretikai. Tai kilo iš sociologų ir filosofų suokalbio. Jie ketina atlikti tam tikrą tyrimą.
Tai man įdomu todėl, kad ir mano dabartinis kūrybos etapas, senesni spektakliai, ypatingai „Yolo“ ar ateinantis, yra tyrimo spektakliai, kai dramaturgija surenkama iš tikrovės, dokumentinių kadrų, žmonių pasakojimų, mokslinių nuomonių – ir ten surandamas teatras.
Šiandien tai mane labai žavi, kaip ir daugelis kitų dalykų teatre: Henrikas Ibsenas, Augustas Strindbergas, lėlių teatras, opera, Richardas Wagneris… Sunku rasti laiko viską pastudijuoti.
- Ar galime kalbėti apie tavo teatro idėją?
– Taip. Dabar ir visą laiką man buvo įdomus teatras su stipriu vizualiniu profiliu. Šiame etape noriu kurti teatrą, kuriame būtų pasiekta istorinio įvykio, jo interpretacijų, mums skaudžios socialios problemos ir meno istorijos konteksto detalių dermė. Galvoju apie „laisvo montažo“ teatrą.
Tai tolimesnis žingsnis nuo praėjusių spektaklių – dar drąsiau apmąstyti tai, ką mums šiandien skauda. Tokia yra probleminio teatro, kurį aš matau, mąstau ir darau, formulė.
- Kaip veikia toji formulė?
– Man patinka komponuoti daugiau tikrovės faktų, kaip ir ieškoti tikrų žmonių, dokumentinių istorijų. Su jais susitikti, šnekėtis. Su aktoriais darbą pradėti nuo nežinomos vietos, nuo kūrybos.
Dabar aktoriams pasiūliau surinkti septynis daiktus iš namų, vaikystės rūbų maišų, garažo, kurie jiems užklius už akies ir kažką juose sukels – stiprų atsiminimą, skaudulį ar vaikystės žaidimą – pasiūliau jiems apmąstyti laiką. Kitaip tariant, pradėti nuo savęs...
Daug kas mano, kad šiuolaikiniame probleminiame ir socialiame, kartais net faktiniame, o gal net publicistika kvepiančiame teatre dingsta paslaptis. Tą patį manau ir aš. Kartais taip atsitinka. Aš turiu tikslą, kad gyvas teatras būtų gyvas dėl to, kad ir jame būtų tylos. Skambančios tylos. Jame aš atrasčiau teatro jausmą.
- Apibrėžti darbo metodai su aktoriais, estetinė pajauta ir principai, temų atranka, pozicija, forma – tai esminės brandaus teatro nuostatos.
– Manau, tai atsiranda ne iš kažkokio „primąstymo“ ar noro būti kažkokiu. Tokia formulė yra patogi mąstyti man. Vidinis poreikis matyti daugiau. Smalsumas – manau yra svarbiausia ir reikalingiausia kuriančio žmogaus savybė.
Viskas yra kuriama žiūrovui. Darydamas mizansceną tu galvoji apie tai, kaip žiūrovas tai pajus. Mąstai, kokį pasitenkinimą gaus jo akys, kai įvyks staigus šviesos pasikeitimas. Galvoji, kaip kūrybiškiau papasakoti istoriją. Bet žiūrovas teatre vis dėl to yra svečias. Dirbti tik jam ir dėl jo, manau, yra labai žalinga.
Dabar daug kas taip elgiasi. Teatras virsta 3D kinu su daug kišamų dalykų tiesiai į akis. Manau, kad yra pavojus senoviniam, tikram teatrui būti užvaldytam popso.
Čia svarbu mūsų pačių pasišventimas įrodyti dalykus, kuriuos mums skauda patiems. Man atrodo tai yra teisingas būdas – neužkibti.
- Ar kelionę galėtume pavadinti kitu ieškojimų etapu? Iš esmės juk kūryba tuo grindžiama, kaip ir atradimais.
– Man pasakiškai patinka šita profesija, nes joje gali pasipasakoti visas. Gali papasakoti visas savo meiles, svarbias atmintis, pasaulio siaubą ir grožį.
Nors teatre aš daug kalbu apie tikrovę, istoriją, bet dažniausiai mums gražūs dalykai scenoje yra netikri. Ir mums patiems kaip žiūrovams būna labai smagu savo vaizduotės pagalba, šiek tiek susisvajojus, paversti juos tikrais. Man tai siejasi su barokiniu pasaulio-teatro suvokimu ir mūsų vieta po žvaigždėmis.
Važiuoti man patinka dėl to, kad pamatyčiau daugiau, patekčiau į sudėtingesnes situacijas. Važiuoti yra gerai tam, kad būtų galima grįžti. Į ten ir į čia.
