Ką Alytaus žiūrovams teatras žada 26-ąjį sezoną? Kokių bus naujovių? Apie tai kalbamės su pačiu visiškai nauju Alytaus miesto teatro meno vadovu, aktoriumi, šokėju, režisieriumi Petru Lisausku.
- 2015-ųjų sausį jūs pradėjote dirbti Alytaus miesto teatro Kūrybinės veiklos skyriaus vedėju. Nuo rugpjūčio 4 d. tapsite teatro meno vadovu. Kartu tai – ir atsakomybė už teatrą bei jo žmones! Kokios aplinkybės nulėmė jūsų apsisprendimą pradėti naują kūrybinio gyvenimo etapą Alytuje palikus Klaipėdą, kur 2010-2014 m. aktyviai reiškėtės šiuolaikinio šokio srityje – priklausėte menininkų grupei „Žuvies akis“, esate vienas iš šokio teatro „PADI DAPI FISH“ steigėjų?
– Tai didelis kompleksinis sprendimas, nulemtas ir šeimos reikalų (dukrai reikėjo pradėti lankyti mokyklą, norėjosi susikurti nuosavus namus). Laisvo menininko pajamos nėra didelės ir stabilios, o Alytuje pragyvenimas pigesnis nei kituose didmiesčiuose... Kita vertus, gimiau Alytuje, baigiau A.Ramanausko-Vanago vidurinę mokyklą, ketverius metus lankiau Alytaus dailės mokyklą. Vėliau ryšys su Alytumi nutrūko – 2000-2002 m. studijavau architektūrą Kauno technologijos universitete, 2008 m. baigiau aktoriaus-šokėjo bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (mūsų eksperimentinį kursą rinko Aira Naginevičiūtė ir Jonas Vaitkus), o 2013 m. – teatro režisūros magistro studijas Klaipėdos universitete (vadovas – Valentinas Masalskis).
Teatras ne iš karto tapo mano pasaulio dalimi. Mokykloje buvau energingas renginių vedėjas, anekdotų pasakotojas. Prieš pradėdamas studijas LMTA, ragavau ir barmeno, ir valytojo duonos. Man didžiausias mokytojos pavyzdys yra choreografė, judesio specialistė Vesta Grabštaitė. Taip pat esu dėkingas ir dėstytojui Pauliui Budraičiui.
Kai Inesa Pilvelytė 2014 gegužę kūrė spektaklį „Be adreso. Be pavadinimo“ pagal Jurgio Kunčino kūrybą, ji pakvietė mane kaip judesio konsultantą. Spektaklio kūrybinė grupė tapo Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos 2015 m. laureatais, spektaklis Alytuje rengiamame Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija“ buvo pastebėtas kaip „Festivalio atradimas“. Taip prasidėjo mano draugystė su Alytaus miesto teatru.
- Kokia pasirodė teatro kūrybinė pusė?
– Šiuo metu teatro repertuare yra 12 spektaklių suaugusiems ir penki vaikams. Trupėje – 11 aktorių, vyriausiam – per 50 metų, jauniausiam – 25. Ieškome naujų jaunų aktorių nuolatiniam darbui. Trupės narių skaičius sieks 13. Iš Kelmės mažojo teatro „perviliojau“ aktorių Vaidą Praspaliauską, jis, padedamas režisierės Loretos Liausaitės ir manęs, kurs monospektaklį „Pra...“ pagal Justo Tertelio pjesę.
- Būtų gerai, kad jauni jūsų teatro aktoriai būtų emociškai susiję su Alytaus kraštu... Abejočiau, kad ką tik baigę studijas LMTA jaunuoliai skubėtų sakyti Vilniui „sudiev!“.
– Juokaujame, kad turbūt atvažiuos jaunimas, kuris studijas baigė prieš dvejus ar trejus metus. Ką tik baigęs studijas jaunimas dar tiki, kad jų kursas kaip atskiras teatras sugebės įsitvirtinti ir išgyventi teatro pasaulyje. Studento statusas yra viena, bet kai reikia valgyti savo darbu pelnytą duoną, gyvenimo konkretybės viltis labai pakoreguoja... Tikiu, kad jaunimą sudomins galimybė kurti geras sąlygas siūlančiame teatre.
Subrendau kaip laisvai samdomas menininkas, esu sukaupęs didelę projektinės veiklos patirtį. Aišku, ne visas idėjas bus paprasta įgyvendinti biudžetinėje savivaldybės kultūros įstaigoje. Bet tikiu, jog Alytaus teatras pradės kokybiškai naują gyvenimo etapą. Pradėjome organizuoti aktoriams fizinius trenažus. Kai kam gal atrodo, kad sugrįžta „studentiški laikai“, bet savo kūnui ir balsui aktoriai turi skirti dėmesį visą gyvenimą.
Norisi, kad aktoriai labiau pasitikėtų savimi. Tendencija pagrindinius vaidmenis skirti kviestiniams aktoriams menkina nuolatinių trupės narių savivertę. Įkursime teatro klubą „ŽALIA“ (žiūrovų akademiją lojaliems ir atviriems) – ugdysime savo jaunuosius žiūrovus. Klubas bus atviras visiems teatro gerbėjams, rengsime teminius vakarus įvairaus amžiaus žiūrovų grupėms, skatinsime dialogą tarp skirtingų kartų ir įvairovę požiūrių į šiuolaikinį teatrą.
Taip pat žadame pradėti rengti aktorių savarankiškus kūrybinius vakarus. Būti „komforto zonoje“ artistai nebegalės, nes reikės kurti savarankiškus projektus (idėja, bendras darbas ar pagalba kolegoms, realizavimas scenoje ar neteatrinėje erdvėje). O kai kurie yra įpratę gauti popieriaus lapą ir skaityti tekstą... Beje, per savaitę sukurti „reikalai“ kartais būna gyvesni ir aistringesni negu kelis mėnesius repetuoti spektakliai. Ryšys su žiūrovais mums labai svarbus. Sieksime, kad Alytaus teatras būtų kūrėjų komanda, kuri dega dėl teatro – įvairaus. Ir mano vienas iš tikslų – pažadinti aktorių energiją ir tikėjimą.
- Argi aktoriams tikėjimą savo profesija reikia žadinti?..
– Kartais reikia. Atsimenu, kaip Jonas Vaitkus mums, studentams, 2004-aisiais LNDT spektaklyje „Marija Stiuart“ skyrė vaidinti masinę dvariškių sceną. Mums tai buvo profesinio gyvenimo įvykis! Stoviu užkulisiuose, antras skambutis. Ir vienas vyresnis aktorius, „įkalęs“, žiūri į mane ir sako: „Tiki? Gerai tau. Aš jau netikiu... Gerai, kad dar atlyginimą moka...“ Kada tai įvyksta – „gerai, kad dar atlyginimą moka“? Baisu! Bet pasitaiko... Pripratimas, rutina – tos pačios sienos, tie patys repetavimo principai, ta pati komanda – aktorių kaip kūrėją migdo.
- 26-ąjį sezoną pradedate nauja teatro vizija „Atvira erdvė, atviras dialogas, atviras žmogus“. Pakomentuokite ją.
– Šią viziją savo programoje suformavo naujoji teatro direktorė I.Pilvelytė. Norint įgyvendinti joje iškeltus tikslus bei užduotis – atvira komunikacija su žiūrovais, miestu ir menininkais – teatras sieks tapti atviras kūrybiniams pasiūlymams bei iniciatyvoms, ieškoti bendravimo su žiūrovu formų, tapti erdve, kurioje būtų gera ir įdomu. Esame nusiteikę parengti 6-8 įvairių žanrų ir formų premjeras. Teatras bus mobilesnis, daugiau gastroliuos. Šis sezonas mums taps rimtu kūrybiniu iššūkiu ir pasitikrinimu.
Sezoną atidarysime rugsėjo 3 d., pratęsdami Alytaus miesto teatro 25-mečio renginius „25 teatriniai įvykiai“, alytiškiams parodydami Oskaro Koršunovo teatro spektaklį „Žuvėdra“. Rugsėjo pradžioje įvyks ir mano režisūrinis debiutas šiame teatre – repetuoju Steve'o Joneso siurrealistinę komišką pjesę „Hero ir Zero“, kurią pats išverčiau iš anglų kalbos. Tai – apie vidurio amžiaus krizę išgyvenantį Eriką, siekiantį karjeros, bet dėl to prarandantį mylimą moterį... Pjesėje jo ego ir superego veikia kaip atskiri personažai. Pagrindinį veikėją kuria Tomas Kunčinas, Ego – Ona Gudaitytė, Superego – Vidas Vaškius, net penkis personažus, išreiškiančius savybes, kurių trūksta Erikui – Rasa Grigutytė.
Sezono naujiena – Forumo teatras, kuriame etiudų principų kelsime visuomenei aštrias socialines problemas. Aktoriams tai bus nauja patirtis – reikės kurti charakterius ir, atsisakius „ketvirtosios sienos“, improvizuoti ir bendrauti su publika.
Spalio 25 d. teatre rengsime jubiliejinį vakarą, į kurį kviesime visus, kurie buvo susiję su teatru per šiuos 25 metus. O lapkričio 6-22 d. vyks jau tarptautiniu tapęs 4-asis teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“. Festivalio proga organizavome dramaturgų, rašančių komedinio žanro kūrinius, konkursą, jie iki rugsėjo 1 d. kūrėjai dar gali atsiųsti teatrui pjeses.
Artėjant Kalėdoms, sukursiu vaidinimą vaikams „Pati pačiausia dovana“, kuriame pats vaidinsiu Senelį Kalėdą. Šokantį ir ant galvos stovintį Kalėdų Senelį pamatysite retai... Spektakliu raginsime vaikus rūšiuoti antrines žaliavas.
Numatomos dvi fizinio teatro premjeros. 2016 m. pavasarį teatre režisuos Agnija Šeiko, o Gita Strikytė jau pradėjo repetuoti judesio impresiją, kuri remiasi Alytaus akvarelisto Benjamino Jenčiaus darbais (premjera – 2016 metų sausį). Kitą pavasarį planuojame lauko teatro spektaklio-fejerijos „Dievų, žmonių ir maumų ypatumai, arba Kaip lietuviai dangaus šviesulių kilmę suprato“, sukurtos pagal lietuvių mitus ir šiurpes, pastatymą (režisierė I.Pilvelytė).
- Esate užsiminęs, jog Alytuje gyvena mokyklinio amžiaus žiūrovai, jaunimo – mažai, šiek tiek dirbančių ir vaikus auginančių bei pensinio amžiaus žmonių. Panaši problema egzistuoja turbūt visoje Lietuvoje... Taigi į kokią publiką teatrui orientuotis regione?
– Problema, kad rinkodaros ir biudžetų požiūriu savivaldybėms priklausantys teatrai stipriai atsilieka nuo, tarkime, „Domino“ teatro. Pastarasis į spektaklius žiūri kaip į „produktą parduoti“. Todėl jie stato spektaklius pagal dramaturgiją, kuri finansiškai atsipirko kitose Europos šalyse. Jei žiūrovų lankomumą vertintume kaip svarbiausią kriterijų, tada konkurencijos „Domino“ teatrui nėra.
Kita bėda, kad municipaliniai teatrai sunkiai gali kur pajudėti, – Vilniuje salių nuoma kainuoja 1500-2000 eurų. Mažam teatrui rodyti spektaklius sostinėje, Kaune ar Klaipėdoje praktiškai nėra galimybių, nes atsiperkamumas neįmanomas dėl salių nuomos ir didelių injekcijų viešinti gastroles. Mažiau žinomam teatrui sunku įrodyti savo meninį pajėgumą. Norėtųsi, kad municipaliniai teatrai būtų rimčiau vertinami, o nuoma bent kai kuriuose kultūros taškuose būtų gerokai mažesnė arba subsidijuojama valstybės. Dabar uždaras ratas: publika nelinkusi lankyti nežinomo teatro, o teatrui viešintis per brangu. Teatras auga, kai įgyja naujos patirties ir daugiau gastroliuoja.
