Nacionaliniame Kauno dramos teatre Valteris Sylis baigė pirmąjį repeticijų etapą. Šis 30 metų latvių režisierius jau pažįstamas Lietuvos žiūrovams.
Jis nuolat dirba su dramaturgu Janiu Baluodžiu. Tai jų „Legionierius“ rodė festivalis „Sirenos“, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre V.Sylis režisavo improvizacijų spektaklį „Barikados“ apie Sausio 13-osios įvykius jaunųjų menininkų akimis.
Naujausias V.Sylio ir J.Baluodžio darbas „Miškinis“ paremtas tikra istorija apie latvį Janį Pynupą, pabėgusį iš sovietų armijos į mišką ir gyvenusį ten 50 metų. V.Sylis siekia per vienos šeimos istoriją pavaizduoti, kaip sovietinė ideologija veikė žmogų.
– Valteri, papasakokite, kodėl sumanėte statyti spektaklį apie J.Pynupo likimą?
– Perskaičiau apie jį keletą straipsnių laikraščiuose. Ta istorija nuo 2013-ųjų tvyrojo ore. Kai gavau pasiūlymą dirbti Kaune, kilo mintis sukurti spektaklį, skirtą 70-osioms Antrojo pasaulinio karo metinėms.
Vėliau supratau, kad ne apie karą turi būti spektaklis. Svarbiau – su juo susijusios pasekmės. J.Pynupas – to laiko pilietis ir žmogus, kuris tiesiog slapstėsi.
Jis nebuvo kovotojas. Jis gyveno miške norėdamas išvengti visų įmanomų konfliktų. Ilgainiui tapo akivaizdu, kad jo istorija nėra net išskirtinė – tokio likimo žmonių buvo ne vienas.
Pavyzdžiui, vienas pabėgėlis irgi slėpėsi miške iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Kaip ir Janio, jo gyvenimo istorijoje irgi buvo svarbus sesers ir brolio ryšys.
Įžvelgę šių likimų panašumus ir priėjome prie išvados, kad būtų įdomu sukurti fiktyvią istoriją apie brolį ir seserį. Man jie atrodo tarsi paprasta sovietinių civilių pora, kuri norėjo ištverti aną absurdišką laikotarpį. Tik jų gyvenimas buvo kur kas beprotiškesnis nei daugelio kitų.
– Pasibaigė pirmasis spektaklio kūrimo etapas Kaune – improvizacijos neturint teksto. Ar aktorių asmeninė patirtis padeda atrasti spektaklio viziją?
– Taip. Mes kuriame istoriją, kurios veiksmas vyks Lietuvoje. Nors Latvija ir Lietuva yra viena šalia kitos geografiškai, mūsų tautos turi nemažai skirtumų. Būtent tai svarbu ir įdomu.
– Dėl to rinkote autentišką medžiagą apie Lietuvos partizanus, ieškojote panašios patirties kaip J.Pynupo, tyrinėjote ir Benedikto Mikulio, kuris 27 metus slapstėsi namo rūsyje, atvejį?
– Būtent. Tiesa, kaišiadoriškio B.Mikulio atvejis – visiškai kitoks nei spektaklio pagrindinio herojaus.
Bet svarbiausia – suvokti to laiko žmonių istorijas, išgirsti išgyvenimus ir patirtis. Jų vertybių skalė ir jų požiūris į gyvenimą labai skiriasi nuo to, kaip mes gyvename dabar.
Kad sukurtume fantazija pagrįstą pjesę, turime pažvelgti į faktus ir juos perprasti. Šiuo atveju – suprasti, kokia iš tiesų 50 metų slapstymosi kaina.
– Apie Lietuvoje kuriančius jaunus režisierius sakoma, kad jie vis dar ieško savo teatrinės kalbos. O jūs ar jaučiatės ją atradęs?
– Kurį laiką maniau, kad esu atradęs savo stilių. Tačiau supratau, kad tai tik tam tikra klišė, mano štampas, o ne individuali teatro kalba. Manau, kad atradus savo teatro kalbą tarsi pasenstama.
– Susidaro įspūdis, kad jums priimtinas komandinis darbas. Ar kurdamas nesate diktatorius?
– XX amžiuje buvo susiklosčiusi nuomonė, kad režisierius turi žinoti spektaklio viziją ir padaryti viską pats. Aš neįsivaizduoju savęs taip dirbančio.
Supratau, kad turiu būti ne tik demokratiškas, koks ir stengiuosi visada būti, bet ir griežtas, kad galėčiau aiškiai nurodyti reikiamą idėjos rutuliojimo kryptį. Tačiau tai vis tiek yra komandinis darbas – man reikia bendradarbių, o ne vykdytojų būrio. Labai svarbu, kad aktoriai jaustųsi komanda, kurioje visi vienas kitam reikalingi.
Penki dešimtmečiai paslapties
J.Pynupas (1925–2007) – mažos Pelėčių apylinkės gyventojas – tapo tikra Latvijos sensacija 1995-aisiais, kai po penkių dešimtmečių liovėsi slapstytis nuo sovietų represijų. 50 metų be dokumentų, XX amžiuje be buities patogumų. Vienintelis ryšys su pasauliu – sesuo Veronika ir tranzistorinis radijo aparatas „Spidola“.
1944 m. tuomet devyniolikmetis J.Pynupas buvo pašauktas į Raudonąją armiją ir išsiųstas į frontą. Dalyvavo dviejuose mūšiuose. Antrajame buvo kontuzytas ir prarado sąmonę. Atsigavęs pamatė, kad liko vienas karo lauke, ir dezertyravo.
„Dievas mane saugojo ir padėjo išvengti persekiotojų. Aš žinojau, kas nutinka pabėgėliams. Mačiau du nušautus mano akivaizdoje. Dievas telaimina Kuoknesės ūkininkus, kurie davė man civilinius drabužius“, – kalbėjo J.Pynupas.
1944 m. lapkritį J.Pynupas pasiekė namus. Įsikūrė atokiame tėvų name. Į kiemą išeidavo tik sutemus. Dienas leisdavo miške grybaudamas ir uogaudamas, namuose – kapodamas malkas. Taip J.Pynupas padėjo savo broliams ir seseriai, kurie jį saugojo. Buvo įsirengęs ne vieną žeminę miške.
Per visus tuos metus tik vieną kartą dėl nepakeliamo danties skausmo J.Pynupas buvo pas dantų gydytoją. Poliklinikoje prisistatė Stanislavo Kurmio vardu.
„Visa laimė, kad nieko nebuvau nušovęs kare, – vėliau pasakojo J.Pynupas. – Aš nieko negaliu užmušti, net viščiuko.“
1991-aisiais Latvijai atgavus nepriklausomybę J.Pynupas vis dar slapstėsi nuo šalies teritorijoje dislokuotų Rusijos karinių pajėgų. Tik joms pasitraukus, 1995 m. „miškinis“ pagaliau išėjo iš pogrindžio. Tuo metu jam buvo 70 metų. Jis atgavo Latvijos pilietybę, kartą valdžia jam net skyrė 25 latų pašalpą. Iš pradžių J.Pynupas laikytas nevertu pensijos, vėliau nutarta, kad jis vis dėlto turi nuopelnų Latvijos tautai.
