Nuo „Gaidelio pinigautojo“ premjeros Menų spaustuvėje Šarūnas Datenis išbando scenoje tai, kas šitose platumose dar nematyta. „Gaidelį pinigautoją“ dailininkas Antanas Dubra piešė vaikų akivaizdoje, o pats Šarūnas pasakojo, vaidino ir įgarsino drauge su žiūrovais. „Mergaitė su degtukais“, pasirodžiusi Menų spaustuvėje prieš Naujuosius, yra „gyvo kino spektaklis“ – čia pat trys aktoriai vaidina su lėlytėmis, čia pat patys filmuoja, ir galima žiūrėti į sceną, galima į ekraną.
Skelbiama, kad „Evoliucija“ yra „mokslinis nuotykis visai šeimai“, veiksmas vyksta laboratorijoje su daug stalčiukų ir evoliucijai vaizduoti skirtais baldais, išrastais dailininkų Antano Dubros ir Vlado Suncovo. Pagrindinis asmuo ir vaidmuo – temperamentingas ir šnekus mokslininkas vardu Daktaras, kaip prisistato Irmanto Jankaičio personažas žilu peruku ir žila garbanota barzda. Jam padeda tylūs kaip šmėklos moksliniai bendradarbiai – smulkutė Vyresnioji (Indrė Liutkevičiūtė), akiniuotas Jaunesnysis (Karolis Algimantas Butvidas) ir melancholiškas išsiblaškėlis (Imantas Precas).
Kiekvienas „Evoliucijos“ epizodas skatina galvoti, ar tik nebus mokslas itin smagi terpė menininkų vaizduotei. Daktaras aistringai pasakoja, kaip ilgai formavosi Visata, kiek daug milijonų, milijardų metų reikėjo, kol išsivystė žmogus ir kokie gyviai buvę iki jo. Štai tam reikalingas ekranas su Artiomo Brančelio ir Justino Vencio animacija, o scenoje – mikroerdvių ir mikrovaidmenų gausa. Tie mažieji personažiukai – lėlės, kai reikia parodyti, iš ko žmogus paveldėjo glitumą, lindimą, plėšrumą. Kiti su kaukėmis, nes prieš žmogų dar buvo žuvis, kuri jau turėjo stuburą.
Ir štai asistentai pakloja ant mokslininko stalo tą didžiulę žuvį. Spurdančią. Ilgesnę už stalą. Iš jos – atsegus blizgų paviršių – išlenda žalias ir gracingas driežas, dinozauro užuomazga (Indrės Liutkevičiūtės antras vaidmuo). Būkim pažįstami, netgi susilieskime, kas drąsesnis, su čia pat ropojančia būtybe, dinozaurų propropromočiute.
O štai ir beždžionė, kuriai pasitikti mokslininkas ginkluojasi juosta ne su šoviniais, o su bananais! Padaras (Karolio Algimanto Butvido vaidmuo), iš kurio, kaip teigiama, išsivystė žmogus, „Evoliucijoje“ leidžia suprasti, kad nelabai toli tas žmogus tenuėjo per milijonus ir milijardus metų, jeigu vis dar mykia ir teršia kaip primatas.
Taigi, greta mokslinių žinių ir meninio smagumo „Evoliucijoje“ esama ir santūrios, sąmojingos didaktikos, kurią gal labiau tiktų vadinti pasvarstymais apie Visatos vystymosi prasmę – vardan ko, girdi, toji Visata taip stengėsi tobulėti ištisus keturiolika milijardų metų. Kad nuo taško, kuriame kadaise kaupėsi energija, sprogusi ir išsivysčiusi iki dabartinio išmanaus žmogaus, išsitaškytų vėl iki nieko? Kad nė grūdelio neliktų? Su kuo, jei ne su vaikais verta apie tai kalbėti. Taip vaizdingai, taip šauniai, kad ne tik sužinotum ir pagalvotum, bet ir prisijuoktum.
Kalbėti? „Evoliucijos“ Daktaras, atrodo, bus paveldėjęs savo sutvėrėjo – scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Š.Datenio – spartų kalbėjimą, įsiminusį dar nuo „Gaidelio pinigautojo“. Irmantas Jankaitis tarytum lenktyniaudams užtvindo spektaklio erdvę žodžiais, pasitaisymais, pajuokavimais, tuo kartais primindamas ne mokslininką-menininką, bet palaido liežuvio vestuvių muzikantą. O Severijos Janušauskaitės subtili, tarpais išnyranti džiazinė muzika – visiška priešingybė, netgi pasipriešinimas paikystei.
Scenos menas juk sugeba reikšti mintį savaip, ir buitinis personažo plepėjimas tik skurdina teatro išraišką. Teatre – kitaip nei pamokoje – veikia visuma, ne tiesioginiai patarimai ar prašymai, tegu ir tokie kilnūs kaip „Evoliucijoje“ cituojama berods indėnų išmintis: Žemėje elkimės taip, lyg būtume pasiskolinę ją iš anūkų.
„Evoliucijos“ kūrybinėje grupėje turbūt nėra žmogaus, kuris būtų jautrus tekstui – kaip kad Antanas Dubra jautrus vaizdui, o pats Šarūnas Datenis jautrus muzikai, plastikai, vaidybai. Pavyko gi jiems parodyti žmogaus gyvenimą ir keturiolika milijardų metų per grūdą ir kamuoliukus. Parodė ir pamiršo, bėgo toliau paskui evoliuciją, kurdami vaizdus ir juokus.
Pamiršo žmogų, pavertę jo gyvenimą grūdeliu ir pavadinę Šarūnu B. – šekit, maždaug, koks nereikšmingas, net nesimato, kaip juokinga. O jeigu pavadintų tą grūdelį Šarūnu D.? Matytųsi? Jeigu anas grūdas vaizdavo šimtmetį, tai jaunasis menininkas Šarūnas D. būtų ketvirtis grūdo. Tada ikimokyklinukai ir pradinukai, kuriems skirta „Evoliucija“ ir kurie džiūgauja, sutūpę pirmose eilėse – to ketvirčio penktadaliai. Dulkės Visatos istorijoje. Ir jeigu spektaklis, taip spalvingai parodęs keturiolika milijardų metų, nebepamato žmogaus stambiu planu, ar jis nesusipyksta su savo prasme ir kilniaisiais patarimais? Į ką jis kreipiasi taip smagiai, kad visi plojame laimingi? Gal vis dėlto nesame dulkės, kaip ir Šarūnas D. su savo kūrybinga kompanija.
