Iš Rygos – su meile. Latvių teatro programa

Nujausdama pagrindinį skaitytojų klausimą „na ir kaip?“, galiu iš karto pasakyti: nepaisant pokyčių foninėse konsteliacijose, centre vis dar ryškiausiai šviečia Hermanio žvaigždė ir savo orbita užtikrintai skrieja Valters Sīlis. Iš naujokų didžiausią smalsumą sužadino iki šiol daugiausia Valmieros teatre dirbęs Viesturis Meikšānas. Programoje buvo pristatytas Naujajame Rygos teatre jo sukurtas Mayenburgo „Kankinys“ (apie jį „Kultūros baruose“ rašė Andrius Jevsejevas).

Iš tiesų Rygoje galėjai pasijusti kaip namie: panašios problemos kamuoja ir latvių teatrą, ir jų teatro mokyklą: įtampa tarp valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus, atotrūkis tarp centro ir periferijos, tam tikras konservatyvumas studijų programose. Panašu, kad latviai, visai kaip ir mes, šiek tiek nusivylę savuoju genijumi, desperatiškai laukia patekant naujos režisūros žvaigždės, o dar geriau būtų – žvaigždžių, kurios taptų svarbios ne tik vietiniame, bet ir tarptautiniame kontekste.

Kaip suprantu, milžiniški lūkesčiai užgriuvę režisierių Elmāro Seņkovo ir Vladislavo Nastavševo pečius. Deja, žvelgiant iš šalies, atrodo, kad kol kas jų kūryba reikšmingesnė būtent lokaliu lygmeniu. Į programą buvo įtraukti du Nastavševo darbai – pernai pagrindinį latvių teatro apdovanojimą pelnęs spektaklis „Jūros ir žemės keliautojai“ pagal Michailą Kuzminą bei naujausias darbas, „Idiotas“ pagal Fiodorą Dostojevskį, – ir šiemet pasirodęs Seņkovo „Mirties šokis“ pagal Augustą Strindbergą. Abiejų režisierių teatro kalba, nors iš dalies ir skirtinga, vis dėlto nuosaiki ir tęsianti tradiciją jos nepermąstant. Nors didelis dėmesys skiriamas erdvei bei scenografijai (Seņkovas dirbo su Andriu Freibergu, Nastavševas scenografiją kūrė pats), abiejų režisierių spektakliai daugiausia remiasi tvarkingais, bet ne įsimintinais aktorių darbais.

Čia galėčiau pati save paironizuoti: jei nepatinka tradicinė vaidyba, prašom – rinkis Bogomolovą. Turiu prisipažinti, kad niekad nesupratau susižavėjimo šiuo režisieriumi ir jo darbo metodu. „Mano tėvas Agamemnonas“, prieš porą metų sukurtas Vilniaus mažajame teatre, intrigavo vien dėl antikinės dramaturgijos panaudojimo ir aktorių (ne tiek dėl vaidmenų, kiek dėl jų pačių). Dabar Bogomolovas jau antrą spektaklį pastatė Liepojos teatre – šįkart pagal savo paties tekstą „Mano blasteris išsikrovė“. Jį pavadinčiau keistomis, dažnai perversiškomis fantazijomis eros ir thanatos tema, beatodairiškai griaunančiomis su mirtimi susijusius tabu. Štai trumpas epizodas:

Ko nesupranti? Žmogaus kūnas yra penis. Gyvas žmogus yra minkštas. Lygiai kaip suglebęs penis. Minkštas, nestandus, bet kai jis sukietėja, jis tampa sunkus, tvirtas, standus... Ar kada lietei mirusį žmogų?

Šių fantazijų apoteozė – pjesės finalas, kur pas ginekologą ateina nėščia 83 metų moteris ir prašo atlikti jai abortą, nes dabar esą geriausias jos gyvenimo laikas. Po apžiūros gydytojas praneša, kad abortą daryti per vėlu. Jis žino, kad tai ne kūdikis, o auglys, kurio nebeįmanoma išoperuoti.

Scenoje – kambario paviljonas, panašus į matytąjį VMT scenoje. Aktoriams irgi keliamos tokios pat užduotys: kiek įmanoma neutraliau referuoti tekstą. O skirtumas tarp latviško ir lietuviško spektaklių yra toks, koks skirtumas tarp Bogomolovo ir Euripido, kaip tarp Liepojos teatro jaunimo ir, tarkime, Arūno Sakalausko. Bogomolovas sako, kad svarbiausias jo tikslas yra trikdyti publiką ir kad jam malonu, kai žiūrovai palieka salę. Nors šiaip į publiką jam esą nusispjaut. Manau, tai visiškas blefas. Juk visos Bogomolovo naudojamos priemonės nukreiptos į vieną tikslą – sukelti vienokią arba kitokią publikos reakciją. O ji niekada nėra vien intelektuali, kad ir kaip to norėtųsi režisieriui.

Beje, nieko naujo ar eksperimentiško tame nėra: jau Diderot savajame „Paradokse apie aktorių“ kalbėjo apie tai, kad šaltas, racionalus ir emocijoms nepasiduodantis aktorius sugeba sukelti publikos atsaką, tiksliai perteikdamas dramaturgo mintį. Čia įžvelgiu dvi problemas: viena yra Bogomolovo minties gylis, o kita – komunikacijos efektyvumas. Sukūrus žmogaus prigimčiai prieštaraujančias aplinkybes (žmogus yra kiekvieną akimirką į aplinką reaguojantis organizmas) ir iš principo dehumanizavus aktorių, regis, siekiama sukurti savitą komunikacijos formulę.

Vis dėlto ji nėra efektyvi, nes neutralios kaukės aktoriams sukurti nepavyksta, – jie įspraudžiami į labai griežtą, formalizuotą ir monotonišką vaidybos manierą. Galima tai vadinti sąmoninga percepcijos komplikacija, ir tai yra viena iš labiausiai paplitusių žaidybinių teksto konstravimo strategijų, bet, kaip žinia, suvokėjas turėtų būti sugundytas aktyviai įsitraukti į žaidimą. Man šis žaidimas atrodo tiesiog nuobodus ir aš nenoriu jo žaisti. Susitikimo su publika metu Bogomolovas minėjo, kad visur, kur jo spektakliai rodomi, publikos reakcija yra ta pati, vienoda. Tai tik įrodo, kad komunikacija su publika yra sutrikusi.

Kas mums jūrų drugeliai?

Jei kalbėsime apie santykius su publika, tai šioje srityje nepralenkiamas Valters Sīlis, kurį turbūt drąsiai galima vadinti pilietiškiausiu Baltijos šalių režisieriumi. Dažniausiai bendradarbiaudamas su dramaturgu Jāniu Balodžiu, jis vieną po kitos tiria aktualias tiek lokalaus, tiek globalaus masto problemas. Galima prisiminti Lietuvoje rodytus jo spektaklius „Legionieriai“ apie 1946 m. Švedijos vyriausybės įvykdytą Vermachto kareivių iš Baltijos šalių ekstradiciją į Sovietų Sąjungą bei „Nacionalinį vystymosi planą“, be abejo, ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas „Barikadas“.

Panašiu tikrovės tyrimo, persipynusio su prisiminimais, komentarais ir fikcijomis, principu sukurti ir kiti Sīlio spektakliai, pavyzdžiui, „Visi mano prezidentai“ apie tris nepriklausomos Latvijos prezidentus ir „Marupytė“ – pasivaikščiojimas prie Rygos upės, stipriai užterštos po avarijos chemikalų sandėlyje. Naujausias jo darbas – „Prarastoji Antarktis“, sukurtas pagal populiarią to paties pavadinimo Jameso McClintocko knygą – nors savaip pratęsia „Marupytės“ temą ir jokiu būdu neatsisako kritinio požiūrio, yra gerokai poetiškesnis. Galbūt dėl to, kad ta Antarktis yra taip toli ir ten vykstantys fatališki pokyčiai mūsų kasdienybei kol kas neturi ženklesnės įtakos, Sīlis pasirinko kitą publikos įtraukimo kelią – pasitelkdamas vadinamojo „įtraukiančiojo teatro“ (immersive theatre) priemones.

Mažulytėje „Dirty Deal Teatro“ erdvėje režisierius sukūrė tikrą audiovizualinį nuotykį, nors spektakliui vėl, kaip ir „Nacionalinio vystymosi plano atveju“, pasirinkta paskaitos forma. Aktorius Tomas Liepājniekas vaidina patį McClintocką, kuris, naudodamas piešinius, brėžinius ir kitokią vaizdinę medžiagą, beveik dvi valandas pasakoja apie savo Antarkties tyrimus, asmeninius išgyvenimus bei akademiko kasdienybę. Spektaklio kūrėjai sumaniai įvertina galimą publikos įtarumą ir tam tikrą nepasitikėjimą – neva ką jūs, teatro žmonės, suprantat apie jūros vandenyje vykstančias chemines reakcijas arba apie jūros fauną? Kai aktorius gal penkiolika minučių nuodugniai dėsto apie kažkokių dviejų jūros gyvių simbiozinius santykius, natūralu, kad imi svarstyti: jis čia ką – rimtai? Ar vis dėlto mus mausto?

Žinoma, spektaklio kūrėjų tikslas nėra suteikti žinių apie kokio nors jūrų drugelio anatomiją (spektaklyje nuolat sukuriamos situacijos, tarsi netyčia „demaskuojančios“ apsimetėlį mokslininką), greičiau – parodyti, kad aistra biologijai nėra niekuo menkesnė negu aistra teatrui. Nes mus tiesiogiai veikianti upės, prie kurios gyvename, tarša arba strateginis „ekonominio proveržio“ planas mums yra tarsi savaime svarbūs, o štai kažkokios Antarkties mikroorganizmų dramos – kas mums jos? O iš tikrųjų jos susijusios su visos planetos (iš)likimu. Ir kodėl gi teatras neturėtų apie tai kalbėti?

„Dirty Deal Teatro“ pristatė dar vieną savo projektą – „Karo užrašus“. Tai didelis tęstinis projektas, kelių latvių dramaturgų ir režisierių reakcija į dabartinę geopolitinę situaciją. Anot projekto anotacijos, tekstus, pateikiamus kaip pjesių skaitymai, ir būtinai lydimus viešų diskusijų, įkvėpė pranešimai žiniose, viešos kalbos, blogerių tekstai. Renginio metu savo pjesę „Kelionė į Kijevą dvi dienos prieš paliaubas“ skaitė dramaturgas Jānis Balodis, skaitymą režisavo Valters Sīlis. Susidarė įspūdis, kad didžioji šio projekto vertė yra būtent ne patys tekstai, o vieši jų aptarimai, dalyvaujant politologams, visuomenės aktyvistams ir, žinoma, publikai. Tai nėra diskusijos TV kameroms ar formalūs „susitikimai su kūrėjais“, o tikras kritinės minties forumas.

Prie įdomesnių eksperimentų priskirčiau ir olandų choreografo ir Alaino Platelio šokėjo Koeno Augustijneno darbą „Iš Vecmilgravio su meile“, prodiusuotą Naujojo teatro instituto. Tai teatro scenai adaptuotas šokio projektas, kurį menininkai prieš metus įgyvendino Vecmilgravyje – atokiausiame Rygos priemiestyje. Kaip pasakojo šokėja ir projekto bendraautorė Kristīne Vismane, sumanymas kilo iš poreikio atkreipti įvairesnės publikos dėmesį į šiuolaikinį šokį. Kadangi labai mažai tikėtina, kad Vecmilgravio gyventojai kada nors sugalvotų apsilankyti šiuolaikinio šokio spektaklyje, spektaklis atvyko pas juos. Šokėjai šoko aikštelėje tarp daugiaaukščių, o žmonės stebėjo pasirodymą ne tik kieme, bet ir pro langus. Paskui visi buvo pakviesti pasivaišinti gaiviaisiais gėrimais ir vaisiais. Savaip, galbūt savo tyčiniu naivumu bei etnografinės autentikos parafrazių ir šiuolaikinio pasaulio ženklų junginiu, eksperimentiškas ir Kirilo Serebrennikovo pastatymas Latvijos nacionaliniame teatre „Rainio sapnai“, nors svetimšaliams – net ir mums, lietuviams, – tikrai sunku buvo rasti kontaktą su spektakliu. Užtat eksperimento dvasia pasirodė visai prigesusi šiaip jau efektingai programą vainikavusiose Alvio Hermanio „Dvylikoje kėdžių“. Nepaisant to, kad su didžiausiu malonumu visas keturias spektaklio valandas stebi virtuoziškas aktorių improvizacijas ir „Hermanio režisūros“ kokybės ženklą galėtum užklijuoti ant kiekvienos scenos, justi, kad menininkas sukasi tų pačių idėjų rate. Galbūt pats tai nujausdamas, Hermanis žada intrigą: dar šiemet Naujajame Rygos teatre jis ketina pradėti repetuoti monospektaklį su Michailu Baryšnikovu pagal Jozefo Brodskio poeziją. Be to, kitąmet Latvijos teatro programos rengėjai dar žada nustebinti Viesturo Kairišo grįžimu.

Ir pabaigai – nežinau, kokie rezultatai, bet Naujojo teatro institutas į latvių teatro programą pritraukė arti šimto užsienio svečių: festivalių organizatorių, prodiuserių, kritikų. Tikrai gaila, kad neturime institucijos, kuri nešališkai ir nuosekliai rūpintųsi lietuviškų spektaklių pristatymu pasauliui.