– Mūsų teatre pasirodėte po gana ilgos, mažiausiai metų, pertraukos – šį pavasarį dainavote Elzą „Lohengrine“, Tatjaną „Eugenijuje Onegine“, su LNOBT vykote gastrolių Lenkijoje dainuoti Dezdemonos „Otele“. Džiugu, kad vėl jus išgirsime Vilniuje – kaip Grafienę „Figaro vedybose“.
– Jaučiuosi tarsi tarp dviejų ugnių. Esene šiuo metu dainuoju Undinę Antoníno Dvořáko operoje, premjera įvyko visai neseniai (gegužės 23 d.). Labai graži operos muzika, dirigentas – čekas Tomášas Netopilas, „Aalto“ teatro muzikos vadovas. Tad viskas vertinama pro didinamąjį stiklą. Nuostabi režisierė Lotte de Beer, pati lyg ilgaplaukė undinė, – labai geranoriška, kūrybinga, leidžianti ir pačiam improvizuoti. Žinoma, gaires nubrėžia, bet sako: „O! Čia labai gerai padarei, palikim šitaip.“
Nėra lengva viską suderinti. Tiesą sakant, būnant etatine soliste nuplaukia daug pasiūlymų. Antai vienas festivalis kvietė dainuoti Aidos, bet atsisakiau, nes buvau užsiėmusi Eseno teatre. O festivaliuose yra taip, kad, pavyzdžiui, numatyta dešimt spektaklių ir jie išdėlioti ne kasdien, bet, sakykime, per keletą mėnesių. Ir reikia dalyvauti visuose, o kaip etatinė solistė negaliu taip ilgai nebūti teatre.
– „Figaro vedybų“ Grafienę dainavote ir Esene, o dar jūsų vaidmenų sąraše – Fiordilidžė Mozarto operoje „Visos jos tokios“.
– Turėjau ją dainuoti, bet atsisakiau. Viena priežasčių – ši partija netinka dabartiniam mano etapui. Prieš dešimt metų viskas būtų buvę gerai. Juk ne jaunyn einu! (Juokiasi.)
Žinot, kodėl taip kalbu? Solistai, kurie buvo drauge su manimi priimti į Eseno operos trupę, visi trisdešimtmečiai, o man jau keturiasdešimt. Juokauju, kad kai operose būna meilės scenų (pavyzdžiui, „Jenufoje“ prie mano herojės kabinėjasi Pijokas, „Undinėje“ mano veikėja su Princu bučiuojasi), tai bent tokia moralinė kompensacija, kad scenos partneriai – jauni vyrai. (Juokiasi.)
– Ar kitą sezoną liksite Esene?
– Dainuosiu kaip kviestinė solistė. Man taip geriau. Etatas per daug įpareigoja konkrečiam teatrui – riboja judėjimo laisvę, o man geriau gyventi namie ir važinėti ten, kur siūlo dainuoti. Supratau, kad būti išvykus iš namų, tarkim, tris mėnesius, man per didelis laikotarpis.
– Vadinasi, galite sau leisti būti kviestinė solistė – jau dabar turite konkrečių planų?
– Esene dar turiu dainuoti „Madam Baterflai“ – jau kaip kviestinė solistė. Galiu pasakyti, kad lietuviškoji „Baterflai“ nepranokstama. Dainavau keturiuose skirtinguose pastatymuose Vilniuje, Rygoje ir Esene, bet mūsiškis – gražiausias. Šiaip jau nesu linkusi ginčytis su statytojais, vykdau jų sumanymus, bet Eseno „Baterflai“ labai savotiška.
Pirmajame veiksme viskas gerai – Čio Čio San vilki kimono ir pan. Ir, kas man ypač patiko, kad tenorą čia išrengė iki apatinių kelnaičių, – juk paprastai solistės išrengiamos, dažnokai su naktiniais marškiniais tenka po sceną blaškytis, o vyrai solistai oriai vaikšto kostiumuoti...
Bet antrajame veiksme Baterflai vaizduojama apimta depresijos: sėdžiu scenoje aprengta treningu, prikimšta kamšalų, kad atrodyčiau dvigubai stambesnė, vienoje rankoje alkoholio taurė, kitoje – rūkstanti cigaretė. Bet, sakiau, cigaretės nerūkysiu – kad ir elektroninės, organizmas nepriima. Ir nerūkau – ji smilksta rankose, bet užsitraukti niekaip negalėčiau.
– O apskritai – ar Esene gera?
– Visur gerai, kur mūsų nėra. Yra pliusų, yra minusų. Bet, manau, blogiausia būtų, jei kur nors išvažiavęs negalėtum dirbti mėgstamo darbo, juk ne braškių skinti išvykau. (Juokiasi.) Man atrodo, solisto profesijos specifika tokia, kad ilgainiui visi taps kviestiniais solistais. Kol esi pajėgus, geriau dirbti pagal sutartis.
– Ar dažnai pavyksta grįžti namo?
– Pavyzdžiui, kovą buvau laisva. Tik kovo 8 d. padainavau Richardo Wagnerio „Valkirijoje“ Gerhildą – vienintelį savo nepagrindinį vaidmenį, bet man patiko. Iš pradžių buvo kalbėta apie pagrindinį Zyglindos vaidmenį, bet jie labai myli savus solistus. Vos balsiukas yra, daigelis prasikala – iš karto jį labai palaiko. Tad Zyglinda atiteko vokietei solistei. Jų meilė saviems mane žavi. Lietuvoje labiau užsieniečius garbiname, bet pažiūrėkime įdėmiau, kokių savo perliukų turime...
– Dainuojate daug ir įvairių operų. Ar nevargina tokia įvairovė?
– Vis dėlto dainuoju ne pirmus metus. Visko nesiimu. Dirbdama Vilniuje, jaučiau kūrybos alkį – buvo per mažai spektaklių, o Esene jų man net per daug. Tad kai ko atsisakau. Pavyzdžiui, esu dainavusi Mikaelą trijuose „Karmen“ pastatymuose, puikiai moku šią partiją, bet kai paprašė dainuoti Mikaelą rengiantis Leošo Janáčeko „Jenufos“ premjerai, pasakiau: „Rinkitės: arba Mikaela, arba Jenufa.“
Visų pinigų neuždirbsi. Žinai savo galimybes ir pagal jas renkiesi; per daug prisiėmęs gali netekti balso. Reikia dainuoti protingai.
– Su šeima dažnai matotės?
– Jie ir pas mane atvažiuoja. Pavyzdžiui, šias Kalėdas šventėme kartu Esene, nes negalėjau išvykti – buvo atnaujinama Giuseppe Verdi „Luiza Miler“, dainavau Luizą. Tai tarsi premjera. Ir buvo ką padainuoti! Nuostabus dirigentas Friedrichas Haideris, puikus, įtaigus scenos partneris – tenoras Gastonas Rivero. „Luiza Miler“ – labai graži opera, pastatymas įspūdingas – net su žirgais scenoje!
Labai šaunus buvo mūsų, lietuvių, tercetas: Ieva Prudnikovaitė, aš ir Almas Švilpa. Štai ir dabar Almas dainuoja „Undinėje“ mano tėvą, turi kilnoti mane ant rankų – užjaučiu jį. (Juokiasi.) Žinoma, praėjo laikai, kai operoje dainuojant scenoje užteko trijų pozicijų, dabar judama daug, bet visai smagu.
Galiu pasakyti, kad šiuo metu man labiausiai tinka vėlyvasis G.Verdi. Dainuoti ankstyvesniosiose jo operose, tokiose kaip „Luiza Miler“ arba „Ernanis“ (kurį rodo Vilniuje), man reikia daugiau pastangų nei, pavyzdžiui, „Aidoje“. Esu parengusi šią partiją, bet kol kas nedainavau. Ir karjera taip klostėsi, kad pirma dainavau Leonorą „Likimo galioje“, vėlyvojoje G.Verdi operoje, ir tik dabar ėmiausi Leonoros „Trubadūre“ – ją man buvo kur kas sunkiau atlikti.
Galų gale Dezdemona („Otelas“) buvo pirmesnė nei Taline ir Kaune dainuota Odabela („Atila“), bet šis vaidmuo patiko tuo, kad Odabela – neigiama veikėja. Sopranus operose nuolat skriaudžia – jos vis būna aukos, o čia pagaliau aš skriaudžiu kitus. (Juokiasi.) Juk norisi ir įvairovės.
