Bene maloniausiai nustebino prancūzų trupė „Cie l‘Alinea“ parodžiusi spektaklį visai šeimai „Istorijos be žodžių“. Jis sudarytas iš trijų istorijų „Mažasis sizifas“, „Edipas“ ir „Maišas“. Nuo pat pirmų akimirkų, kai iš už širmos iškilo aktoriaus Brice Coupy valdoma pirštininė lėlė, nuo veido nedingo šypsena. Visų pirma todėl, kad taip gerai valdomą lėlę Lietuvoje pamatysi retai. Tačiau ne tik dėl to.
Festivalio uždaryme pasirodžiusi japonų trupė „Kawasemiza“, rodydama iš skirtingų etiudų sudarytą spektaklį, taip pat demonstravo puikią techniką, tačiau tokio susižavėjimo nesulaukė. Ir, matyt, labiausiai dėl to, kad, priešingai nei prancūzai, apsiribojo savo meistrystės rodymu ir nepapasakojo nei vienos įdomesnės istorijos.
Trys istorijos apie santykius
„Istorijos be žodžių“ pasakojo apie skirtingus lėlės ir aktoriaus santykius. Tiesa, mažiesiems spektaklio žiūrovams šios istorijos galėjo būti visai apie ką kita, tačiau tai nesvarbu, nes aktoriaus technika ir situacijų komiškumas sugebėjo patraukti ir išlaikyti vaikų dėmesį. O štai suaugusieji galėjo pasidžiaugti lėlėmis ir aktoriumi, kurie bendrauja, improvizuoja ir aiškinasi tarpusavio santykius: kuris svarbesnis? Kuris valdo situaciją?
Visose trijose istorijose, režisuotuose skirtingų režisierių, tas santykis parodytas skirtingas. Pirmoje istorijoje lėlė laimėjo prieš lėlininką, privertusi jį paklusti. Antrojoje lėlininko ranka nugalėjo lėlę, tačiau lėlėje atrado kitą ranką. Tada, supratusi, kad tas, kurį skriaudė buvo ne priešas, ją atgaivino. O trečiojoje istorijoje ranka ir aktorius tapo vienas kito antrininkais. Į aktorių panaši lėlė keitė iš už širmos išnirdavusį aktorių, o aktorius – lėlę.
Taip galiausiai „Istorijos be žodžių“ buvo baigtos sutarimu, kad asmenybei spektaklyje sukurti būtinas lėlės ir lėlininko bendradarbiavimas.
Autoriaus ir personažo šokis
Apie lėlininko ir lėlės santykį pasakojo ir nebe pirmą kartą į Kauną atvykęs ironiškai pavadintas lėlių teatras iš Olandijos „Stuffed puppet“ („Kimštos lėlės“?). Šio teatro kūrėjas Nevillis Tranteris suvaidino tragikomiškas scenas „Matilda“. Spektaklis, skirtas suaugusiesiems, rodė senukus, gyvenančius slaugos namuose, kurių vadovams slaugytiniai nė kiek nerūpi. Jie ketina atleisti čia dirbantį vienintelį darbuotoją, aprūpinę visus slaugos namų gyventojus mobiliaisiais telefonai: senukai pagalbą galės išsikviesti patys, kada tik prireiks. O kadangi telefonais naudotis jie nemokės, tai dar geriau – mažiau problemų.
Įdomiausia šioje istorijoje tai, kad pats N.Tranteris čia turi išskirtinį vaidmenį. Jis valdo visas lėles, tačiau tik dvi, arčiausiai mirties esančios, gali jį matyti. Jos ne tik mato jį, bet ir klausia, kas šis esąs. Paklaustas autorius, režisierius, dailininkas ir atlikėjas savo lėlei nieko neatsako, tik įdėmiai į ją žiūri.
Čia aktorius yra lėlių kūrėjas, jų valdovas, jų likimo lėmėjas. Ir ne tik kaip spektaklio autorius, bet ir kaip personažas. Nors jį mato vos pora lėlių, jis valdo visas, ir jis sprendžia, kada kas pasirodys scenoje, pakomentuos salėje nenutylančius žiūrovų telefonus, ar kurios iš jo lėlių gyvenimas baigsis.
Vaidindamas mirtį, ar savotišką dievą, N.Tranteris yra kur kas gailestingesnis savo senukams už kitus spektaklio veikėjus, abejingus, norinčius pasipelnyti. Jis galiausiai pašokdina ir Matildą, daugybę metų laukusią, kol jos mylimasis grįš iš karo ir nusives ją į šokius.
Tad N.Tranteris parodė ne tik lėlininko meistrystę, bet ir jautrumą lėlei bei, sakyčiau, socialinį jautrumą.
Vaikams – apie devynis mėnesius!
Greta kitų festivalyje rodytų spektaklių „Matilda“ ir „Istorijos be žodžių“ atrodė tarsi iš kito pasaulio, kuriame svarbūs tiek amatas, tiek kūrėjas, tiek ir aplinka, kurioje gyvena, atsiduria menininkas ir jo kūrinys.
Nors festivalio programa nebuvo pragrįsta kokia nors idėja, nors buvo parodyta labai skirtingos kokybės darbų ir jau matytų lietuviškų spektaklių, tačiau programoje buvo ir keletas intriguojančių kūrinių. Miesto sodo kampelyje, po atviru dangumi vyko „Miaow productions“ iš Belgijos spektaklis „Džonis ir Sibilė“. Vaidino viena aktorė, viena lėlė ir žiūrovai. Papasakota meilės istorija ir žiūrovų linksminimo būdai – pažįstami ir ne patys įdomiausi, o lėlės valdymo technika nebuvo aukščiausio lygio. Tačiau kartu su aktore žaisti, dalyvauti spektaklyje kviečiama publika galėjo džiaugtis mažų mažiausiai jiems parodytu dėmesiu, o drąsiausieji gavo galimybę ir pavaidinti.
Išraiškinga aktorė Meital Raz iš Izraelio parodė dvi miniatiūras „Zebras“ ir „Nepaprasta Domingo Gonzalo kelionė. Žmogus mėnulyje“. Aktorė sugebėjo savo kūną paversti vaidybos aikštele mažiems popieriniams žmogeliukams. O vaidindama „Zebrą“ parodė, kaip įmanoma kurti veikėją pirštais, kartu pačiai vaidinti ir taip mikliai valdyti žiūrovų dėmesį, kad matytume tiek objektus, tiek ir pačią aktorę.
Slovakijos „PIKI“ teatro aktorė Katarína Aulitisova vaidino spektaklį „Apie devynis mėnesius“. Su Ludomiru Piktoru kurtas darbas, skirtas vaikams nuo trejų metų, pasakoja istoriją apie nėštumą. Spektaklyje daug teksto, tačiau aktorė dalį jo išmoko lietuviškai, įterpė daugybės kitų kalbų, kuriomis teko vaidinti, sakinių ir savo ekspresyvia išraiška, klounada padėjo lietuviams žiūrovams suprasti, kas vyksta scenoje. Nors spektaklis jau gerokai pagyvenęs (premjera – 1993 m.), tačiau vis dar atrodo ganėtinai šviežiai. Ypač Lietuvoje, kur su vaikais vis dar esame labiau linkę kalbėti pasakomis, metaforomis, o ne vaikams suprantama kalba atvirai pasakoti apie pasaulį.
Tiesiog proga pasirodyti
Lėlininkystę apmąstantys spektakliai galėjo tapti festivalio tema. Tačiau temos šiųmetis tarptautinis lėlių teatrų festivalis neturėjo. Tiesiog, kaip vis dar įprasta Lietuvoje, buvo stengtasi parodyti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką, tad festivalyje atsirado abejotinos kokybės spektaklių. O kai kurie, nors ir pakankamai žavūs, vis dėlto nebuvo išskirtiniai net ir lietuvių lėlių teatro kontekste, kuris, primiršusiems, buvo primintas ir čia: šiemet parodyti aštuoni lietuvių darbai, o tai jau beveik pusė visos programos.
Atgaivinti spektaklių aptarimai suteikė progą kūrėjams ir teoretikams susitikti, kalbėtis apie tai, ką matome. Deja, dvi trumputės diskusijos bei programą pagrindžiančios idėjos trūkumas neleido festivaliui tapti kuo nors kitu, nei tiesiog proga pasirodyti lietuvių kūrėjams ir su Kauno valstybiniu lėlių teatru draugaujantiems teatrams. Gerai, kad kartu pasižiūrėjome ir porą įdomių darbų.
