A. Avitalis: „Mandolina – visiška egzotika“

A.Avitalis – pirmasis mandolinininkas, laimėjęs Izraelio prestižinį Aviv“ konkursą (2010 m.). Tais pačiais metais jis buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui kaip geriausias solistas. 2012 m. pasirašė išskirtinę sutartį su įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ ir jau išleido tris kompaktines plokšteles. Muzikantas rengia solo koncertus Taivane, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Brazilijoje.

Koncerto išvakarėse su A. Avitaliu kalbėjosi Eltos korespondentė Laima Žemulienė.

– Avi, ar domitės, ką žmonės kalba po koncertų apie jūsų instrumentą – mandoliną? Įtariu, kad dauguma klausytojų nežino, kas tai per daiktas.

– Panašiai. Visada, kai einu į sceną, jau žinau, kad 80-90 procentų klausytojų mandoliną išgirs pirmą kartą savo gyvenime. Tai vis dar nėra populiarus instrumentas. Mandolina – visiška egzotika.

– Kaip nutiko, kad pasirinkote ne klasikinę gitarą, kas labai populiaru, ypač – tarp merginų, o mandoliną?

– Būdamas gal šešerių, išgirdau, kaip kaimynų sūnus, už mane vyresnis trejais metais, groja mandolina. Paprašiau tėvų, kad nuvestų pas kaimynus iš arčiau pasiklausyti, kaip jis groja. Labai susižavėjau tuo instrumentu. O kadangi taip sutapo, kad Beer Ševoje buvo charizmatiškas mokytojas – jis netgi mandolinų orkestrą buvo įkūręs – nuėjau mokytis skambinti pas jį. Tame orkestre grojau iki 20 metų. O tas kaimynas dabar yra mano kolega, mes kartais grojame kartu.

– Kuo jus užbūrė mandolina?

– Mandolina – ypatingas instrumentas. Nors kilęs iš Rytų dar antikos laikais kaip liaudiškas instrumentas, kompozitoriai jį pradėjo naudoti ir aristokratai juo mokėsi skambinti XIX -XX amžiuje. Jo populiarumas tada įgavo kitokią prasmę. Tą instrumentą pasirinkau jo muzikos įkvėptas.

Mes įpratę girdėti, kad vaikinas mandolina skambina serenadą savo mylimajai po langu. Paprastą, lengvo turinio. Iš tikrųjų tai – instrumentas, kuriuo galima atlikti ir labai dramatiškus kūrinius.

Etniniai styginiai instrumentai kiekvienoje šalyje vadinami kitaip: Graikijoje tai – buzuki, Rusijoje – balalaika. Dar nuo antikos laikų jie žmonėms buvo reikšmingi.

– Kai pirmą kartą kaip solistas grojote mandolina su orkestru, buvote dar moksleivis. Ar buvo baisu?

– Mandolina pradėjau skambinti aštuonerių metų. Kaip solistas su tuo pačiu orkestru debiutavau 17 metų. Po truputį koncertų daugėjo – koncertavau kituose Izraelio miestuose, tada – užsienyje, Romoje.

Absoliučiai visą pirmąjį koncertą prisimenu. Visą savaitę nėjau į mokyklą, kad gerai išmokčiau tą repertuarą. Reikėjo labai susikoncentruoti. Labai jaudinausi, nervinausi. Dabar prieš koncertus niekada nesinervinu, gal būnu truputį susijaudinęs. Adrenalinas sukyla, bet tokio didelio nervinimosi jau nėra, kaip tada – prieš 20 metų.

– Kažkada gyvenote Italijoje, studijavote Padujos konservatorijoje. Kuo tos studijos buvo naudingos? Ar Italijoje prasiplėtė jūsų žinios apie mandoliną?

– Izraelyje turėjau du mandolinos mokytojus. Pirmasis mokytojas, pas kurį Beer Ševoje mokiausi skambinti mandolina, iš tikrųjų nebuvo mandolinininkas – jis buvo smuikininkas. Jis atvažiavo iš Sankt Peterburgo (tada Leningradas. – ELTA) 1970-aisiais ir ieškojo darbo. Jam pasakė, kad smuikininkui darbo nėra. Štai pilnas sandėlis mandolinų, nėra kur jų dėti, gal norite pabandyti mokyti vaikus skambinti mandolina? Ir jis pradėjo mokyti. Dabar, kai žiūriu tuos įrašus, kurie daryti prieš 30-40 metų, jis tikrai techniškai blogai skambino. Bet jam buvo svarbu pati muzika, muzikos menas, į tai jis mokė žvelgti plačiai, – mandolina nėra limituotas instrumentas. Ja, kaip ir kitu instrumentu, galima atlikti įvairų repertuarą.

Kitas dėstytojas Jeruzalės muzikos ir šokio akademijoje taip pat nebuvo mandolinininkas – jis irgi buvo smuikininkas. Taigi mano, kaip mandolinininko, karjera Izraelyje buvo keista. Todėl, sulaukęs 21-erių, nusprendžiau, kad reikia įsisavinti tradicinį skambinimą mandolina, tradicinę – baroko – techniką. Atvirkščiai nei Izraelyje, Italijoje, Padujoje, sutikau puikų mandolinos pedagogą ir užpildžiau tą spragą. Daugybę tradicinės mandolinos dalykų išmokau pas tą pedagogą.

– Mandolina atliekate Johanno Sebastiano Bacho, Antonio Vivaldi kūrinius, o ar skambinate žydų liaudies dainas?

– Taip, man jos labai patinka. Groju įvairiose grupėse. Neįtikėtinas dalykas, kai išeini į sceną ir groji ne klasikinę, o liaudies muziką arba džiazą ir scenoje improvizuoji. Labai mėgstu improvizuoti.

– Pastaruoju metu gyvenate Berlyne. Kuo šis miestas jus patraukė?

– Berlyne gyvenu šešerius metus. Labai man patinka Berlynas. Italija yra graži, nuostabi, bet Berlynas yra daug įdomesnis. Jame netrūksta atvirų, kūrybingų žmonių. Dabar daugybė menininkų susibūrę Berlyne. Tai šiuo metu – madingas menininkų miestas. Berlynas dabar toks, kaip XX a. pradžioje Paryžius, kai jame gyveno Chaimas Sutinas, Pablas Picassas, kai menininkai rinkdavosi į kavines Monmartre. Dabar Berlyne tvyro panaši dvasia. Jaučiu, kad noriu būti šio miesto dalimi. Ypač dabar, kai jis kultūrine prasme toks svarbus ir toks įvairialypis.