Lietuvos nacionaliniame dramos teatre birželio 2 dieną penkiasdešimtąjį kartą bus suvaidinta Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, kurią 2012 m. režisavo Oskaras Koršunovas. Tai vienas kūrinių, sudarančių šiandienos Nacionalinio dramos teatro „aukso fondą“. Taip yra ne vien dėl neatslūgstančio žiūrovų srauto, bet ir dėl to, kad spektaklio temos reikalingos jį kuriantiems žmonėms.
„Katedra“ visais sunkiausiais tautos išlikimo momentais bus vienas iš rimčiausių dvasinių ramsčių, praplečiančių ne tik poetinio žodžio funkcijas šiuolaikiniame teatre, bet ir leidžiančių per konkrečius menininkus suprasti kuriančio žmogaus akistatą su tikrove.
O.Koršunovas, šiam darbui pasikvietęs savo kartos kūrėjus, ne tik naujai perskaitė „Katedrą“, bet ir siekė per juos suvokti Lauryno, kaip savo amžininko, situaciją. Spektakliui švenčiant reikšmingą sukaktį, apie „Katedrą“ kalbamės su pagrindinio – Lauryno – vaidmens atlikėju aktoriumi Mariumi Repšiu.
– Ką tau reiškia penkiasdešimtas spektaklis – daug ar mažai?
– Tai yra daug. Vakar suskaičiavau, kad vaidindamas šį spektaklį scenoje praleidau daugiau nei šešias paras. O išbūti tokioje intensyvioje emocinėje būsenoje nėra taip paprasta. Todėl tai yra visomis prasmėmis labai daug. Juolab kad ne visi spektakliai tiek sulaukia, ir dar pilnose salėse. Dar nė karto nebuvo pustuštės salės, o tai reiškia, kad žmonėms reikia šio spektaklio.
– O kas pasikeitė tavyje per šį laiką?
– Daug kas manyje pasikeitė. Kartais atrodo, kad „Katedrą“ baisu vaidinti, nes kitaip mąstau, kitaip daug ką suprantu... Bet Oskaras Koršunovas vienaprasmiškai palaiko visus pokyčius, sakydamas, kad tai tik į naudą. Aišku, aš jau nesu tas jaunuolis, kokiu buvau beveik prieš ketverius metus, gal dar daugiau subrendau, dėl to ir „Katedra“ kitaip vaidinasi.
– Laurynas Gucevičius (1753–1798) – labiausiai išgarsėjęs XVIII a. Lietuvos architektas. Dėl klasicistinių jo kūrybos nuostatų, ryškiausiai atsiskleidusių Vilniaus rotušės ir Vilniaus katedros projektuose, šiandien Lietuvos sostinė tituluojama Šiaurės Atėnais. Tačiau su režisieriumi šį herojų jūs siekėte nuo pjedestalo „nukelti“.
– Nors šiame kūrinyje tekstas labai daug ką diktuoja, stengėmės kiek įmanoma įžeminti sakomas tiesas.
– Jums režisierius ne kartą priminė: „Katedrą reikia statyti nuolatos.“
– Juk Katedra yra utopija, kurios turbūt ir neįmanoma pastatyti. Bet ją būtina statyti, nes jeigu nestatysi, tai daugiau nieko ir neliks. Neliks dėl ko gyventi šiame pasaulyje.
„Katedrą“ sunku vaidinti. Aš režisieriui sakau: „Tai kad nėra pasaulyje teisybės. Vyksta karai, Ukrainoje žūsta žmonės, visas pasaulis tą žino, bet nieks nieko nedaro. Lietuviai to karo bijo tik dėl to, kad Ukraina arčiau mūsų, bet jeigu karas vyktų kokioje Kinijoje, tai nė vieno nejaudintų“. O.Koršunovas man atsako: „Tai šią situaciją ir vaidink“.
– Kaip manai, ar per šį laikotarpį Lietuvoje pasikeitė visuomenė?
– Ne. Gal nepablogėjo, bet ir nepagerėjo. Todėl ir šis spektaklis, ir jo pati idėja šiandien labai reikalingi.
– Oskaro spektakliai labai dinamiški, paslankūs. „Katedra“ kaitos prasme – bene konservatyviausias.
– Taip, jis keičiasi mažiausiai. Netgi vaidinant Shakespeare‘ą, režisierius leidžia daugiau improvizuoti. Manau, ir pats Shakespeare‘as, rašydamas „Romeo ir Džuljetą“, galvojo apie aktorius, galinčius šiame kūrinyje improvizuoti. „Katedra“ – rimtas, stabilus kūrinys.
– Per šiuos kelis metus Nacionaliniame dramos teatre sukūrei nemažai naujų vaidmenų. Kokią vietą tarp jų užima Lauryno vaidmuo? Ar šie vaidmenys – atskiros, autonominės „respublikos“, nedarančios viena kitai įtakos?
– Tikiuosi, kad pamokos, įgytos repetuojant Eimunto Nekrošiaus „Borisą Godunovą“, padės vaidinti ir „Katedroje“. Ypač sakyti patį tekstą. Vaidinant penkiasdešimtąjį spektaklį aš apie tai pagalvosiu.
Eimuntas Nekrošius išmokė mane suprasti, atverti Aleksandro Puškino tekstų prasmes, netgi nebijoti šiek tiek patoso. Kartais tekstą reikia kilstelti virš buitinio lygmens. Kartais reikia, kad jis tiesiog skambėtų. Repetuojant E.Nekrošius sakydavo: „Vaidink pilnai“, „vaidink plačiai“. Galvoju, tai turėtų padėti ir „Katedrai“.
– Kas yra aktorinė branda?
– Ir gyvenimiška, ir sceninė patirtis, kuomet scenoje esi prabuvęs daug valandų.
– Grįžtant prie Lauryno, kokį tu jį matai šiandien?
– Bent jau šitoje pjesėje man Laurynas yra kaip mitologinė būtybė. Aš jį lyginu su Prometėju. Kodėl Laurynas neša tą šviesą ir kovoja kaip Prometėjas? Jam grasinama mirtimi, bet jis savo tiesos laikosi.
– Kaip tu ruošiesi šiam vaidmeniui?
– Atradau įdomų dalyką: apie keturiasdešimt minučių bėgu krosą ir kartoju tekstą. Toks mano susikaupimas. Tai labai padeda.
– O kas būna, kai ateini į teatrą?
– Man tą dieną, nuo pat ryto būna labai baisu, neramu, o kai suvaidinu, – labai gera.
– Ne kartą žiūrovai nusistebėjo, kad „Katedra“ ir „Išvarymas“ vaidinami vienoje scenoje. Ar Vandalas su Laurynu „bendrauja“?
– Jie draugai: valgo prie vieno stalo, dalinasi vienu puodeliu ir viena lėkšte, laužia tą pačią duonos riekę...
– Tai šiuo atveju tu kalbi apie save?
– Apie juos abu.
– O vaidindamas „Katedroje“ ar prisimeni Vandalą?
– Ne. Tai neįmanoma.
– Kai baigiasi spektaklis, kiek ilgai jis tavęs nepalieka?
– Laurynas manęs ir naktį nepalieka. Spektaklis pilnas emocijų, o grįžus namo, per naktį tos emocijos gęsta. Ta naktis būna bemiegė. Ir taip būna visada.
– Kokia tai emocija? Juk atrodytų, kad daugiau emocijų kaip „Išvaryme“ negali būti? Juk emocija susijusi ne tik su tekstu?
– Ne. Ji susijusi su mintimi, su atsidavimu.
– Atrodytų, daugiau atsidavusio už tavąjį Vandalą negali būti?
– Pasirodo, gali. Vandalas – tai fejerverkas, o Laurynas – koncentruota ugnis. Tai kur kas sudėtingiau.
