„Legendas“ A. Stonytė tikina priimanti kaip didelę jai tekusią dovaną: „Kalbiname iškiliausius kūrėjus ir tą darome su labai didele pagarba.“ Vienas tokių portretų – apie aktorių Antaną Šurną – laidos kūrėjams pelnė „Pragiedrulių“ apdovanojimą.
„Ta laida man labai brangi, labai daug širdies į ją įdėjau. Niekas negalvojo, kad tai bus paskutinis jo interviu. Darėme tikrai ne tam, kad spėtumėme užfiksuoti. Darėme, nes jis buvo legenda“.
– Jau ketvirtą kartą pelnėte „Pragiedrulių“ premiją. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Už laidą „Legendos“ „Pragiedrulių“ premiją pelnėme tris kartus. Vieną kartą šį apdovanojimą pelnėme už laidą „Kine kaip kine“. Tai reiškia daug. Kuriant kultūrinę laidą, kartais apima abejonės, ar tikrai tai pasieks didelį žiūrovų ratą. Tokiomis akimirkomis, kai pradedu abejoti darbo prasmingumu, visada atsimenu pokalbį su savo tėčiu. Jis kažkada sakė: „Aiste, gal ir nekuriam masinei auditorijai, bet tai yra reikalinga. Kultūrinių laidų žiūrovas yra intelektualinė mažuma. Mes kuriame tai mažumai, kuri „eidama“ per kanalus ieško kitokio turinio. Ir čia yra prasmė. Kažkas juk turi kurti laidas ne masinei auditorijai.“ Visų kultūrinių laidų autoriai tą misiją ir atlieka. Ir tai yra prasminga. Todėl tokie apdovanojimai visiems kultūrinių laidų kūrėjams yra paskata neabejoti.
– Premiją pelnėte už laidą apie Antaną Šurną. Kaip sekėsi ją kurti?
– Visą laiką kalbėjome, kad reikėtų sukurti laidą apie A. Šurną, bet jis mums buvo per jaunas. Kai pradėjome kurti „Legendas“, apskritai galvojome rengti tik apie išėjusias legendas. Pabandyti pakalbinti jų artimuosius, bičiulius, kolegas, jų lūpomis atkurti išėjusio žmogaus portretą, kad ateities kartoms liktų ne tik sausi kuklūs archyviniai kadrai. Pradėję domėtis, nustebome, kad apie kai kuriuos iškiliausius lietuvių menininkus išvis nelikusios jokios filmuotos medžiagos. Arba yra kažkokie kadrai, užfiksuoti kino juostoje, kuri trupa, kurią ne visada įmanoma atkurti. Dalis medžiagos, spektaklių ir koncertų įrašų buvo sunaikinti per Sausio įvykius, rusų okupantams įsiveržus į televiziją. Todėl bet kokios medžiagos ieškodavome su legendų artimųjų pagalba. Nemažai kino juostų, dūlėjusių kažkur ant spintų, skaitmeninome patys, pervedėme dokumentinę medžiagą iš vaizdo juostų. Ir dabar tai kartu su mūsų laidomis liks LRT archyvuose. Matėme savo darbo išliekamąją vertę. Bet LRT televizijos vadovai prieš septynerius metus, pradėjus kurti laidą, prašė tai daryti ir apie gyvąsias legendas, t. y. garbingo amžiaus kūrėjus, kurie irgi turėtų būti užfiksuoti.
Taip pradėjome kurti laidą ir apie vyresnio amžiaus menininkus, o A. Šurna, kaip minėjau, mums buvo per jaunas. Per jaunas jis buvo penkerius metus, vis atidėliojome. Užpernai vasarą tėtis prispyrė – darykime apie Antaną, darykime, nes reikia daryti apie dar kuriančius žmones, o jis bet kokiu atveju yra legenda. Su tuo niekas negali ginčytis.
Kai pradėjome kurti „Legendas“, vėliau – „Kine kaip kine“, A. Šurna dažnai ateidavo į laidas, nes filmavosi begalėje lietuviškų filmų, dirbo drauge su jau išėjusiomis legendomis, apie kurias pasakojome. Todėl jis buvo tapęs mano nuolatiniu ir visomis prasmėmis tobulu pašnekovu. Mes net juokaudavome: atėjo A. Šurna – laida bus. Tačiau, kai sugalvojome rengti laidą apie jį, teko pirmą kartą įkalbinėti filmuotis. Be to, kad jis buvo be galo talentingas ir garsus aktorius, buvo dar ir kuklus žmogus. Atsikalbinėjo – ar tikrai reikia? Juk čia – „Legendos“, skambu. Interviu derinome pusę metų. Paskambinau pavasarį, o tik po pusmečio kalbėjomės. Ilgai tarėmės, kur galėtume filmuotis. Siūliau Jaunimo teatre, nes tai yra jo teatras. Jis sakė – Jaunimo teatre nenoriu. Sakau – kodėl? Paskui supratau. Jam tarsi nepatogu prieš kitus. Visi klausė, kas čia filmuojama. Čia – „Legendos“ apie jį. Tarsi nesmagu. Detalės atskleidžia A. Šurnos charakterį.
Tada sugalvojau, kad galime filmuotis televizijos rekvizito sandėlyje, didžiuliame užgremėzdintame angare. Jam labai patiko. Susitikome vėlai vakare, buvome praktiškai vieni televizijoje. Šnekėjome dvi valandas. Tai buvo paskutinis jo interviu. Paskui sužinojau, kad daugiau su niekuo jis ir nekalbėjo. Paprastai pašnekovų, kurie gerai orientuojasi televizijoje, nelydžiu iki pat budėtojo. Jį palydėjau. Ten dar atsistojome ir toliau kalbėjome. Paskui atsisveikinome ir jis išėjo. Buvo tamsu, snigo. Stovėjau ir laukiau, kol jo figūra išnyks tamsioje S. Konarskio gatvėje. Nesuprantu, kodėl tą dariau. O dabar tarsi ieškau ženklų. Visi, matyt, taip darome – iki smulkmenų atsimename kažkokius svarbius paskutinius susitikimus.
Tas interviu buvo labai gražus. A. Šurna buvo atviras, tikras, pasiruošęs. Nedidelėje odinėje knygelėje atsinešė užsirašytą eilėraštį. Tas eilėraštis turėjo praskleisti uždangą į jo gyvenimą. Jam tai buvo svarbu. Tada klausydama graudinausi, graudinuosi ir dabar, peržiūrėdama įrašą.
– Ar tai, kad A. Šurna buvo tėčio bendramokslis ir bičiulis, padėjo jį geriau pažinti?
– Tėčiui teko dirbti su daugeliu legendinių aktorių ir režisierių. Daug kultūros, ne tik teatro ar kino, pasaulio žmonių dažnai kažkaip būna susiję su mano tėčiu ar broliu. Žinoma, kad apie daugelį jų žinau gal ir daugiau negu kitas žurnalistas. Tai ir padeda, ir trukdo. Kartais tas žinojimas įpareigoja. Nežinantis žurnalistas gali klausti naiviai ir kartu drąsiai. Aš stengiuosi pirštų galais pajusti ar tai, apie ką abu žinome ir galvojame, gali būti ištarta garsiai, viešai. A. Šurnos gyvenime (kas jį pažįsta, žino) būta dramatiškų ir skaudžių išgyvenimų, netekčių. Kurdami laidą sąmoningai nelietėme atvirų žaizdų. Apskritai kiekvieną kartą, kai iškyla klausimas, kiek turime praskleisti asmeninio gyvenimo uždangą, vadovaujamės nuostata – jei asmeninio, šeiminio gyvenimo peripetijos turėjo įtakos žmogaus kūrybinei veiklai, lai jis pats tai papasakoja. Tai bus padoru jo atžvilgiu. O žmonos, pasijos, mylimieji ar vyrai, santuokoje ar ne santuokoje gimę vaikai, iš to kilusios dramos neturėtų tapti pasakojimo ašimi.
– Daug pašnekovų minėjo, kad A. Šurna buvo siūlantis aktorius. Ar jis buvo ir siūlantis pašnekovas?
– Neatsimenu, ar laidoje palikome, bet kažkas sakė: jei režisierius bejėgis, A. Šurna greitai tai pajus ir perims vadžias. Jis iš epizodinio vaidmens galėdavo sukurti pagrindinį, scenarijų pakreipti kita vaga. Būdamas tikrai labai stiprus ir talentingas, galėdavo išdarinėti, ką nori. Silpnesnis režisierius nebesuvaldydavo jo. Daug kas sakė – A. Šurna buvo nevaldomas. Nevaldomas ta prasme, kad jo talento jėga iš tikrųjų tryško.
O kaip pašnekovas jis buvo geras. Pirmiausia jis puikiai suprasdavo laidos formatą, šnekėdavo labai tiksliai. Dažnai pašnekovai ne tik mūsų laidose, kalbėdami apie kitus, nejučia ima pasakoti apie save. Su juo taip nebūdavo. Nežinau, ar jis būdavo pasiruošęs, apgalvojęs, ką kalbės, bet papasakodavo tiksliai tai, ko reikia laidai. Ir dar su aktorinėmis mizanscenomis. Ypač filmuodamasis laidoje „Kine kaip kine“. Būdavo malonumas žiūrėti – jis puikiai parodijuodavo ir režisierius, ir kolegas. Ar jis perimdavo vadžias į savo rankas? Ne. Gal todėl, kad daug buvome bendravę, pasitikėjo manimi, o aš mėgaudavausi kiekvienu pokalbiu su juo ir jis tą jautė.
– Kaip prakalbinate tuos, kurie kažko pasakyti nenori?
– Bet kokia kaina nesistengiu išpešti sensacingų dalykų. Laidos formatas ne tas, o man svetimas ir atgrasus plėšrumas. Ne tik žurnalistikoje. Žurnalistas turi mokėti prakalbinti, pelnyti pasitikėjimą, bet ne iškvosti remdamas prie sienos arba dar blogiau – manipuliuoti iš konteksto išplėštais sakiniais montažinėje. Kaip didelį komplimentą priimu išgirstą sakinį po interviu: visiškai nesuprantu, kodėl visa tai jums papasakojau.
Būna ir taip, kad visas paslaptis išgirstu tada, kai išsijungia kameros. Mes juokaujame – pirmojoje studijoje yra užburta vieta, kur pašnekovai, paėję kelis žingsnius, segant mikrofoną, sustoja ir papasakoja, kaip buvo iš tikrųjų. Arba tai, ko nenorėjo pasakoti į eterį. Yra buvę ir taip, kad padėkojus už pokalbį, dar sėdint studijos kėdėse, pašnekovas atsipalaiduoja (nes kamera vis tiek nebedirba) ir pradeda pasakoti tai, ko iš tikrųjų labiausiai reikėjo. Bet operatoriai turi savų triukų – sėdėdama nugara į kamerą žinau, kad ji dar neišjungta. Buvo pora kartų, kai po tokio įrašo skambinau pašnekovams ir sakiau: tai buvo geriausia pokalbio dalis – leiskite įdėti.
– Kurį pašnekovą prakalbinti buvo sunkiausia?
– Mūsų laidų herojai – nepaprastai įdomios asmenybės, kurios turi ką papasakoti ir, jei jau sutinka atsiverti, kalbėti nėra sunku. Sunkiau kartais būna prakalbinti išėjusių legendų artimuosius, kurie nepratę prie kamerų, o turi leistis į intymius prisiminimus. Bet turiu savų triukų, kaip sumažinti įtampą prieš filmavimą. Jaučiu, apie ką ir kaip kalbėti su tuo, kuris pripratęs prie rampų šviesų, ir tuo, kuriam pasirodymas televizijoje taps nemažu iššūkiu.
Būna ir tokių filmavimų, į kuriuos pati važiuoju jausdama jaudulį lyg prieš pirmąjį interviu. Taip atsitinka, jei mūsų laidos legendą priimu labai asmeniškai, su jos darbais esu užaugusi, labai ja žaviuosi, bet nepažįstu. Toks susitikimas tampa svarbiu ir labai asmeniniu įvykiu man pačiai. Taip neseniai buvo su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi. Bet panašu, kad chemija įvyko. Išvažiavau iš jo namų Kaune ir šypsojausi. Taip buvo ir su šviesaus atminimo tapytoju Augustinu Savicku, režisieriumi Almantu Grikevičiumi, kitais.
– Gal buvo laidų, kurias dėl kokių nors priežasčių buvo sunku parengti?
– Sunkiausia buvo kurti laidą apie Janiną Miščiukaitę. Nes ją pažinojau, nes jos išėjimas buvo labai netikėtas ir gana neseniai. Dažnai sakydavome: Jurga Ivanauskaitė – per arti, Vytautas Kernagis – per arti. Kaip atsitiko su J. Miščiukaite – neįsivaizduoju. Kodėl mes, visą laiką sakę „per arti“, staiga nutarėme, kad reikia daryti, kad jau praėjo užtektinai laiko. Atvažiavau į biblioteką, susirinkau visą medžiagą, atsisėdau vėlai vakare namie, pradėjau skaityti. Kiek straipsnis, tiek verkiu. Ničnieko su savimi negaliu padaryti. Atrodė, fiziškai ją jaučiu. Girdžiu jos balsą, juoką… Supratau, kad man bus žiauriai sunku. Sunku kalbinti, susikaupti, nesugebėsiu atsiriboti. Jos vyras atsisakė kalbėti, sūnus – irgi. Visais atžvilgiais šią laidą buvo sunku kurti. Pasikvietėme J. Miščiukaitės bičiules Astą Stašaitytę, Liviją Gradauskienę, kitus draugus, kolegas. Atsimenu, Livija pradėjo kalbėti – verkia, ir aš verkiu. Supratome, kad yra legendų, apie kurias dar negalime kurti laidos. Dar ne dabar. Be laiko distancijos rizikuotume kurti „in memoriam“ laidas, o mūsų laidos tikslas – ne tas.
– Kiek laiko praleidžiate ruošdamasi vienai laidai?
– Šiaip vienai laidai ruošiuosi savaitę. Tėtis dar pridėtų: savaitę ir visą gyvenimą, nes visas tas bagažas, ką skaitei anksčiau, kokius spektaklius matei, kokius filmus žiūrėjai, su kuo bendravai, nugula ir pakloja pamatus visiems interviu, kurie tavęs laukia ateityje. Pokalbis su pagrindiniu pašnekovu paprastai trunka dvi valandas, bet visą savaitę renku medžiagą, peržiūriu archyvus. Bibliotekoje man jau išskiria parduotuvinį prekių vežimėlį, į kurį telpa dideli leidinių komplektai.
Dėl interviu kartais deruosi metus. Vienam esu sutarusi paskambinti prieš Kalėdas, kitam – per Velykas: kai bus praėjusi spektaklio premjera, gastrolės, baigtas montažas, priduota knyga ir t. t. Pradėję rengti laidas apie vis dar kuriančius žmones, turėjome prisitaikyti prie jų užimto grafiko. Su aktoriumi Juozu Budraičiu interviu derinau dvejus metus. Nors per tą laiką jis daug kartų buvo atėjęs į laidą kalbėti apie kitas legendas ir mes nuolat bendravome. Bet apie save kalbėti delsė.
– Sunku įkalbinti tuos kuklius pašnekovus?
– Paploninu liežuvį, tikrai. (Juokiasi.) Šiais metais priėmėme sprendimą kalbinti, mano galva, visai jaunus kūrėjus, t. y. tuos, kuriems yra vos per 60 metų, jie dar aktyviai dirba, bet jau seniai yra tapę legendomis. Kūrėme laidą apie režisierius Rimą Tuminą, Algimantą Puipą, operatorių Algimantą Mikutėną, scenografą ir tapytoją Adomą Jacovskį, tapytoją Arvydą Šaltenį ir kitus. Iš jų visų girdėjau tą patį: na, kokie mes legendos, mes juk dar dirbam. Suprantu nenorėjimą susireikšminti, kabintis medalius. Bet turiu savų argumentų. Sutikti ir kalbėti apie save ir savo kūrybą reikia galvojant apie ateities kartas: kad tie portretai išliks archyvuose, kad pasitarnaus kitiems laidų kūrėjams, kurie prisimins menininkus, kūrusius XX–XXI a. Tai yra ir prasmė, ir vertė.
– Ar buvo legendų, kurių nespėjote pakalbinti?
– Buvo, ir nemažai. Skausmingiausias neįvykęs susitikimas – su aktore Rūta Staliliūnaite, su kuria buvau sutarusi ir nebespėjau. Tarėmės, kur susitikti, – Vilniuje ar Kaune. Susitarėme susiskambinti po mėnesio. Netrukus išgirdau, kad jos nebėra. Labai blogai jaučiausi, galvojau, kodėl tada neužsispyriau, kodėl neįkalbėjau. Kita vertus, negali žinoti... Dėl tos priežasties dabar dar nekyla ranka laidą kurti apie ją jau išėjusią, nes galėjau suspėti pakalbinti. Tai mano pačios likęs skaudulys. Skauda, kad nespėjau pakalbinti ir aktoriaus Algimanto Masiulio, kurio pavardę užsirašėme tik pradėję kurti „Legendas“. Su tėčiu ir broliu sutarėme, kad paskambinsiu, bet po mūsų pokalbio praėjo diena – skambina tėtis – Masiulio nebėra. Tokių netekčių buvo ne viena.
– Ar kada nors visos legendos apie legendas suguls į knygą?
– Daug kartų girdėjau, kad turėčiau rašyti bent jau dienoraštį. Patirtis bendraujant su legendiniais kūrėjais ir jų bendražygiais būtų verta atskiro aprašymo. Žinoma, kad tai, kas lieka už kadro, dažnai galėtų virsti atskiru pasakojimu, kuris atskleistų to žmogaus įdomiausias charakterio subtilybes. Bet tai yra intymūs užkaboriai, kurių nepatikėčiau net asmeniniam dienoraščiui. Ne kartą esu vieną pašnekovą išleidusi per vienas studijos duris, o kitą įleidusi per kitas, nes kadaise jie sukirto kūrybines ietis. Nesvarbu, kad praėjo pusšimtis metų, – jie vis dar negali susitikti. Šitas peripetijas, ypač kino pasaulyje, jau išmanau. Ir nors būtų labai smagu tai išgirsti – neleisčiau sau to pasakoti. Memuarus galima leisti tada, kai nieko nebėra. Tavęs irgi. Nepaprastai mėgstu paslaptis. Ir moku jas saugoti. Mano draugai žino, kad pasakymas „tarp mūsų“ užrakina man burną, o filmuojant daug kas lieka tik „tarp mūsų“.
– Nuo mažens namuose pokalbiai sukosi apie kultūrą. Kodėl stojote į žurnalistiką?
– Vaikystėje norėjau būti aktore. Daugelis mergaičių apie tai svajoja, o aš tam turėjau ir pagrindą, nes tėtis – aktorius. Paauglystėje supratau, kad aktore būti nebenoriu, bet norėčiau studijuoti režisūrą kaip brolis. Bet tais metais, kai baigiau mokyklą, nerinko režisierių kurso. Į žurnalistiką stojau norėdama nuraminti mamą, kad metai nepraeis veltui. Per stojamuosius komisijoje buvo Skirmantas Valiulis. Jis paklausė, kuo domiuosi. Su malonumu išpyškinau viską, ką žinojau apie lietuviško kino istoriją. S. Valiulis išklausė ir pasakė – bet jūs stojat ne čia. Sakau – žinau, bet aš čia metams, kitais metais jau rinks režisūrą. Visi juokėsi. Kiti dėstytojai, buvę komisijoje, su kuriais vėliau tapome bičiuliais, pasakojo, kad S. Valiulis, man išėjus konstatavo – priimkim, rašys apie kiną. Po metų žurnalistikos fakultete supratau, kad esu savo lėkštėje, kad žurnalistika gali atverti daug durų. Smalsiam, aktyviam žmogui tai yra pati tobuliausia profesija. Atrask savo erdvę, savo sritį, ir darbas tikrai taps pomėgiu. Kartais blogai būna jauniems žurnalistams, kurie dar ieško savęs, ir, susiklosčius aplinkybėms, nors domisi politika, naujienas turi rengti apie sportą ar rašyti į sodo lapą. Mano ieškojimai neilgai truko. Žurnalistinio kelio pradžioje rašiau apie interjerą, dizainą, madą, vėliau vedžiau pramogines, gyvenimo būdo laidas, parengiau daug interviu spaudai. Tada sugalvojau svajonių laidos koncepciją. Atsirado „Legendos“, vėliau – „Kine kaip kine“. Kultūrinėje erdvėje jaučiuosi geriausiai.
– Nuo ko pradėjote darbą televizijoje?
– Iš karto pakliuvau kaip laidos vedėja į tiesioginį eterį. Tai buvo įdomi patirtis. Vedžiau laidą „Pusryčių klubas“ su Jogaila Morkūnu ir Audriumi Siaurusevičiumi. Buvau ką tik baigusi žurnalistiką. Audrių pažinojau nuo pirmosios Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos laikų, o Jogailą – iš vakarėlių. Jį pažinojo visas Vilnius. Jie televizijai buvo pateikę rytinės laidos projektą. Reikėjo vedėjos merginos. Pakvietė mane. Tas kvietimas man buvo lemtingas. Spaudą iškeičiau į televiziją. Prasidėjo be galo įdomus gyvenimo etapas, atsirado naujų bičiulių, susiformavo „Žaros“ (Jogailos namų, kuriuose buvo filmuojama laida) draugų kompanija, su kuriais iki šiol esame kartu. „Pusryčių klube“ išmokau televizinę abėcėlę.
– Į kokį žurnalistą lygiavotės pradėjusi karjerą?
– Man imponavo Rimvydas Valatka, Laimonas Tapinas, Skirmantas Valiulis, Žygintas Pečiulis, Marius Lukošiūnas, Neringa Jonušaitė, Marijus Mikutavičius, kurio tuo metu dar nepažinojau. Atsimenu, jo tekstai buvo tokie kieti, kad, būdama studente, pasilikdavau iškarpas. Iki šios dienos pas mamą dėžėje turiu jas. Dar ir dabar renku patinkančius kolegų tekstus.
– Ar įsivaizduojate, kad savo laidą galėtumėte kurti kitoje televizijoje?
– Ši laida absoliučiai misijinė. Tai – LRT formatas. Dirbusi esu ir kitose televizijose, bet LRT yra namai. Niekur kitur toks laisvas žurnalistas negalėtų būti. Manęs niekas nėra spaudęs ieškoti sensacijų, anonse pažadėti tai, ko laidoje gali ir nebūti, gundyti auditoriją nebūtais pramanais. Mes nepatiriame spaudimo bet kokia kaina vilioti žiūrovus prie ekrano. Vienintelė darbo sąlyga Lietuvos televizijoje – kokybiškas turinys.
Nenoriu būti kritiška kolegų iš komercinių televizijų atžvilgiu, nes lengvo turinio, lengvos pramogos reiškiniai irgi, matyt, reikalingi. Bet dar nuo Žurnalistikos instituto laikų diskutuojame – žurnalistai turi šviesti ar pataikauti žiūrovui. Tai – amžina diskusija. Aš manau, kad šviesti. Arba bent jau nekurti destruktyvaus turinio, kuris dažnai pateikiamas kaip pramoga. Nespekuliuoti žmonių jausmais, neprovokuoti pačių baisiausių emocijų. Ar bent jau nevadinti tokios veiklos žurnalistika.
