Groteską „Karalius miršta“ vienas žymiausių absurdo teatro kūrėjų Eugene’as Ionesco parašė 1962 metais. Pjesės siužetas skamba pranašingai ir aktualiai: miršta karalius, kartu griūva jį supusi realybė – liaudis ir dvariškiai žūsta nuo epidemijų bei karų, pilies stogas pūva ir leidžia vandenį, sienas košia vėjas, atsiminimai susipainioja, jausmai apmiršta. Karalius iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą ir tik artimiausi žmonės lieka su juo paskutinėmis valandomis.
26 metų A.Šuljevo paklausiau, ką jam reiškia būti jaunu teatro profesionalu.
– Dar nesu visiškai pasinėręs į šiuolaikinį teatro kontekstą, – atsakė režisierius. – Man pasisekė, kad kursui, kuriame studijuoju, vadovauja R.Tuminas, J.Vachtangovo teatro meno vadovas. Todėl galiu stebėti teatro procesą, kaip kuriami santykiai tarp režisieriaus ir aktorių, dailininko, kompozitoriaus, teatro tarnybų, administracijos, žiūrovų.
Būti jaunu teatro profesionalu man reiškia mokytis iš geriausių meistrų ir ieškoti savo paties kelio.
– Kodėl pasirinkote režisuoti E.Ionesco pjesę?
– Prieš dvejus metus perskaičiau „Tibeto Mirusiųjų knygą“ – man labai stiprų įspūdį padarė jos vaizdingumas ir gelmė. Ieškodamas pjesės spektakliui pradėjau skaityti autorių biografijas, nes norėjau rasti sąskambių tarp jų ir mano interesų.
„Karalius miršta“ E.Ionesco parašė „Tibeto Mirusiųjų knygos“ motyvais ir veikiamas jos įspūdžių. Pjesė nuostabi dar ir tuo, kad jos tekstas susijęs su liaudies teatru, commedia dell’arte (kaukių komedija), viduramžių farsais, Petruškos komedijomis. Žodžiu, skirtingai nei daugelis absurdo pjesių, ji atveria platų lauką aktorių vaidybai.
– Jūsų spektaklis – apie mirtį. Kokios reakcijos laukiate iš publikos, ypač iš jaunos, kuriai ši tema labai tolima?
– Spektaklyje paliečiame žmogaus būties baigtinumo klausimą. O tai būtent tas klausimas, kuris, mano akimis, labiau už viską domina jaunus žmones.
Tikriausiai kiekvienas gyvenime yra susimąstęs, kad visa tai kada nors baigsis. Ateina momentas, kai viskas ima atrodyti beprasmiška. Ši krizė ištinka kaip tik jaunystėje.
Vyresnioji karta būna sėkmingai ją įveikusi – vadinasi, išmokusi susitaikyti su sunkiomis mintimis apie pabaigą. Spektaklis, ko gero, turi atlikti terapinį poveikį, pasakyti: „Susiimk gi pagaliau – tu juk žmogus!“
– Ko tikitės iš lietuviškos festivalio publikos?
– Tikiuosi gyvo susidomėjimo. Žaviuosi lietuvių teatro režisieriais Eimuntu Nekrošiumi, R.Tuminu, Mindaugu Karbauskiu. Daug ko iš jų išmokau.
Man garbė rodyti savo pirmąjį spektaklį šių režisierių tėvynėje.
– Nemanote, kad E.Ionesco pjesės absurdizmas gali pernelyg aštriai skambėti šiandieniame politiniame kontekste?
– Nei pjesėje, nei mūsų spektaklyje nėra politinio konkretumo. Mes nesistengėme karaliaus vaizdiniui suteikti šiandienių politinės arenos lyderių bruožų. Spektaklis greičiau rodo apibendrintą tironijos ištakų tyrimą bei mirties baimės pasekmes.
„Karalius miršta“ – apie tai, kaip laikui bėgant keičiasi mūsų požiūris į mirtį. Gimdami neįtariame ją esant, paskui apie ją sužinome, vejame šalin mintis apie ją, bandome ją įveikti, susitaikome ir galų gale susitinkame su ja vienatvėje, tyloje ir užgniaužę kvapą.
Režisieriaus iš Maskvos A.Šuljevo debiutinis spektaklis „Karalius miršta“ Vilniaus mažajame teatre bus rodomas gegužės 17 d. 19 val. Bilietų kaina – 5,58–8,58 Eur.
