Štai už ką mėgstu šitą festivalį. Jis plečia akiratį, jis yra laboratorija ir estetinis malonumas. Jis suburia šokio žmones, o šokio žmogumi gali pasijusti kiekvienas užklydęs ir likęs, užburtas ar papiktintas, ir prisirenka tikrai visokių. „Naujasis Baltijos šokis“ ne tik pasotina, bet persotina, išsekina – tiek čia spektaklių, paskaitų, informacijos ir edukacijos. Audronis Imbrasas daro festivalį uraganą. Per jokį kitą festivalį nejuntu tiek asmenybinio noro dalintis savo išpažįstamu menu, visiškai nesijaudinant ar būsi suprastas, ar pralaimėsi.
Ir tai traukia, užkrečia. Kažkurie spektakliai gali patikti, kažkurie erzinti, po vieno kito gali prisiekti, kad daugiau niekada niekada... Bet visa tai yra šiuolaikinis šokis, plečiantis savo ribas, vis daugiau menų įtraukiantis.
Kas festivalyje netelpa ar neįperkama gyvai, atvežama vaizdo paskaitomis. Kas nori išmokti tai suprasti ir rašyti – tiems kasmetiniai „Ne[w]kritikos“ mokymai, pradėti šviesios atminties Vitos Mozūraitės, tęsiami Ingridos Gerbutavičiūtės ir kviestinių dėstytojų, šiemet tai Pieter T‘Jonck iš Belgijos. Ir matosi, kad ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir įdomaus rašymo apie jį daugėja.
Savaitę gyvenusi „Naujajame Baltijos šokyje“, atrodo, drįstu savarankiškai šokį versti žodžiu, tačiau vis tiek įsitveriu Ingridos – kad pasitikrinčiau ir daugiau išsiaiškinčiau.
- Ingrida, ar esu teisi, tikėdama, kad „Naujajame Baltijos šokyje“ matau šito meno peizažą? Tai festivalis, kuris totaliai pasiglemžia tavo laiką, bet ir daug duoda, man taip atrodo.
– Labai gerai tau atrodo. Dvasinė įkrova čia tikrai gausi ir įvairi. Ir man labai gera festivalyje matyti vis daugiau pažįstamų veidų, nes „Naujasis Baltijos šokis“ telkia šokio bendruomenę. Taip, čia lekiame iš spektaklio į spektaklį, pervargstame, bet visa tai ir yra šventė. Matyti, susitikti, aptarinėti, laukti. Ir man labai gražu, kad pastaruosius kelerius metus festivalis sugrąžina į Lietuvą šokėjus, kurie gyvena kitose šalyse. Bendruomenė plečiasi, be to, įdomu matyti, ką lietuviai sukuria kitur.
- Pirmadienį matėme Darių A.Stankevičių Ievos Kuniskis miniatiūroje „Jis gyveno šalimais“. Tai 17 minučių su šokėju, prieš tuziną metų baigusiu artisto karjerą. Nebešokantis šokėjas ir pradedanti choreografė gyvena Londone. Ir įeina jis į sceną. Siluetas, judesiai – meistro magija. Ir dar kažkas.
– Patirtis. Jaunas šokėjas ir šokėjas su patirtimi scenoje pasakoja skirtingus dalykus, tą reikia vertinti. Mes kaip tik apie tai kalbėjome susitikime po tos dienos spektaklių. Smagu, kai vyresni šokėjai neužmirštami. Darius daug metų šoko „Auros“ teatre, 2004 m. išvažiavo į Londoną ir nebepasirodė scenoje. Dabar jam 42-ji. Ir štai stiprus, geras brandaus šokėjo sugrįžimas.
Istorija, kurią pasakojo spektaklis „Jis gyveno šalimais“ man atrodo graži ir jaudinanti – vyras, ieškantis jaunystės, patirto gyvenimo atspindžių kasdienybėje.
- Sekmadienį buvo įspūdingas, spalvingas suomio Jyrki Karttuneno, šokėjo ir choreografo spektaklis „Daugybė Džemainos veidų“. Žavėjausi meistriškumu, ypač kai artistas tiek daug moterų suvaidino, staigiai keisdamas drabužius ir charakterius. Bet kontakto su spektakliu nesugebėjau rasti, vis pamesdavau su kiekvienu nauju persimainymu. Gal Karttunenas to ir siekė?
– Charizmatiška asmenybė. Pagalvok, kokia jo energija, jeigu jis vienas išlaikė publikos dėmesį visą vakarą. „Daugybė Džemainos veidų“ turi vojeristinio atspalvio: žūrovai mato, kaip artistas už permatomos uždangos labai sparčiai persirenginėja. Tikrai, gal dėl to ir jauteisi išmetama iš savo supratimo, kad personažas vis keitėsi. Lyg ir nori su juo būti, o jo jau nebėra, ateina kitas. Tokia dramaturgija, ir ji gerai sudėliota. Joks pavidalas neužsibūna, artistas nesismagina nė vienu savo sukurtu moters vaizdu.
- O prasmę galėtum pasakyti?
– Ar reikia ieškoti turinio šiuolaikinio šokio spektaklyje?
- O ką reikia daryti šiuolaikiniame šokyje?
– Mėgautis. Mė-gau-tis. Šiuolaikinio šokio spektakliuose nebelieka siužetinės linijos. Pasakojimas skyla į kelias dalis. Matome pasakojimų koliažus. Situacijos keičia situacijas.
- Bet jos susijusios. Nebūna spektakliai iš bet kurių situacijų. Ant ko tos situacijos veriamos?
– Stuburas yra. „Daugybėje Džemainos veidų“ stuburas yra Džemaina, jeigu nori aiškumo. Tie personažai, kuriuos matėme, gali būti vieno žmogaus skirtingi charakteriai. Arba tiesiog daugybė moterų. Tau norisi būtinai jas visas supinti? Karttunenas supina savimi.
- Nuostabiausias festivalio spektaklis man yra Olgos Žitluchinos „Ore“. Latvijos šiuolaikinio šokio klasikės kūryba su studentais, bent jau su labai jaunais šokėjais. Abi patirtys viena kitą papildo. Šeštadienį grįžusi po spektaklio bandžiau formuluoti, kas ten tokio nuostabaus, ir užsikirtau. Netgi nusprendžiau, kad reikia tą didį malonumą palikti sau ir neieškoti jam žodžių.
Bet eina laikas ir trokštu dalintis, ir žodžiai atsiranda: per tą spektaklį, kai buvome susodinti aplink stalus-pakylas, ant kurių šoko tie jauni žmonės, matėme pastangas ir santykius. Per visą gyvenimą žmogus tą ir patiria – pastangas ir santykius. Eini, krenti, nusivili, įveiki save, vėl kyli ir vėl eini. Tai alinantys dalykai, dažnai po savo pastangų patiri neviltį, kaip ir nuo santykių, bet būtent tai suteikia ir energiją, ir malonumą. Štai apie ką spektaklis. Mes patogiai sėdime už tų stalų-scenų-pakylų, kur jie šoka ir kaunasi su savo patirtimis, ir pats spektaklis – kaip vaišės, bet rizikingos. Ir jiems, ir mums. Šokėjų žaizdotos kojos mums prieš akis taip pat yra spektaklio dalis. O tu kaip sakai?
– Rūta, puikiai interpretavai. Apčiuopti kažkokį turinį gal ir neverta. Tiesiog – žiūrėti ir jausti, kaip šoka tie gražūs, savimi pasitikintys, stiprūs ir kartu labai pažeidžiami žmonės, laviruojantys tarp beprotybės ir gyvenimo tvarkos.
- Ar teisingai Olgą Žitluchiną pavadinau Latvijos šiuolaikinio šokio klasike?
– Iš Latvijos choreografų vyresniosios kartos Olga yra tas atskaitos taškas, nuo kurio šiuolaikinis šokis Latvijoje pajudėjo. Pas mus tai prasidėjo su Aira Naginevičiūte, Birute Letukaite, Birute Banevičiūte, Vyčiu Jankausku.
- Kai baigėsi „Ore“, šokėjai pakvietė žiūrovus šokti, ir šokom, kai kurie net ir ant stalų, ant kurių vyko visas spektaklis. Tavo interpretacija?
– Gyvenimo džiaugsmo šventė. Ir puiki įtampos iškrova. Juk visas gyvenimas – kaip ir jų spektaklis – yra nuolatinė įtampa, rizika. Mūsų bendras šokis buvo kaip manifestas, tikėjimas, kad vistiek gyventi gražu, kad ir kaip sunku būna.
- Bet neturiu nuotraukų iš to bendro šokio. Matvejevas, užuot fotografavęs, turbūt irgi šoko.
