Aktorė V.Raubaitė – moteris ir Liuciferis skirtingais pavidalais

– Tiesiog praėjo šiek tiek laiko nuo tam tikros džiaugsmo, netikėtumo išraiškos. Kaip yra sakiusi aktorė Severija Janušauskaitė, tai yra kaip komplimentas – tiesiog turi jį priimti, ir tiek. Tai – medalis, reiškiantis, jog kai ką padarei gerai. Šio medalio šilčiausia „pasekmė“ yra tai, jog mano gautu apdovanojimu džiaugėsi labai daug žmonių – tiek sveikinimų turbūt nebuvau girdėjus per visą savo gyvenimą.

– Apdovanojimas jums įteiktas už keletą vaidmenų C.Graužinio spektaklyje „Dr. Faustas“. Kuo jums šie vaidmenys įdomūs?

– Nors įvardyta „už vaidmenis“, aš tai vadinu „Liuciferio vaidmuo skirtingais pavidalais“. „Dr. Fauste“ patiriu daug vaidybos džiaugsmo, man labai linksma jį vaidinti. Kita vertus, čia juk reikia patį velnią įkūnyti: įdomu, gali daryti visokias nesąmones. Aišku, yra forma, pjesė, eiliuotas tekstas, bet kartu netrūksta ir gyvybingo azarto.

– Tai, ką daro kūrėjai, yra jų misija, jų mintys. Gerai, jeigu jas pavyksta perskaityti, bet tai, ką pamato žiūrovas su savo patirtimi, su savo požiūriu į gyvenimą, mąstymu, be jokios abejonės, prisideda prie to, ką jis išgyvena ir ką mato. Man atrodo, kad „Dr. Faustas“ yra apie norą pažinti, apie žaidimą, dažnai – žaidimą be ribų. Kai žmogus, turintis beveik viską, galintis diskutuoti bet kokiomis temomis, nori patirti tai, kas yra susiję su pojūčiais, tai, kas yra už jo pojūčio ribų. Leidimasis į vadinamąją velnių makalynę yra savęs išbandymas: kiek gali eiti, ką tu ten pamatai ir ar tai, ką pamtai, tave tenkina.

Ch.Marlowe Faustas leidžiasi į žaidimą su velniais, bet pats, eidamas taip toli, tampa didesniu ir azartiškesniu žaidėju – jau tampa nebeaišku, kas kurį bando. Nors daro stebuklus, jo jau niekas nebeįtraukia, nebežavi, tarsi būtų nuolatinis adrenalino trūkumas. Ir su žmonėmis taip būna: nebežino, kur save padėti, kaip save atrasti, niekas nebetenkina. Jums pačiai šis jausmas pažįstamas? Turbūt kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau tai patiria. Pati stengiuosi to išvengti, juk tai prie gero nepriveda. Pirmaprade prasme mes viską žinome, turbūt tik įsivaizduojame, jog kažką atradinėjame. Grįžkime prie „cezario grupės“. Dirbote ne su vienu režisieriumi, visgi daugiausiai vaidinate Cezario Graužinio pastatymuose. Kuo jums darbas su šiuo režisieriumi įdomus, išskirtinis? Cezaris yra žmogus, su kuriuo man įdomu dirbti, režisierius, kurio matymu aš tikiu ir pasitikiu. Nekalbu apie procesą – čia aš galiu priešintis, nesutikti – bet ta globalia prasme aš tikiu tuo, ką jis daro ir kaip jis tai daro. Vienas pagrindinių dalykų yra tai, jog mums lengva susikalbėti. Kaip ir visuose žmonių, draugų santykiuose – kad suprastum vienas kitą, nereikia labai daug žodžių, labai daug aiškinimų. Džiaugiuosi, kad save išbandau ir kitų režisierių spektakliuose – taip lengviau suprasti, kiek tie, atrodytų, maži dalykai, tas susikalbėjimas su Cezariu yra reikšmingi. Jau dvylika metų dirbate su „cezario grupės“ komanda. Kokie jūsų santykiai su kolegomis aktoriais? Santykių kreivė kyla aukštyn, o galbūt per tiek laiko jau kiek pabodote vienas kitam? Prieš susisikuriant „cezario grupei“, mes visi buvome kurso draugai, o 2003-iaisiais išleidome savo debiutinį spektaklį „Arabiška naktis“, už kurį gavome Auksinį scenos kryžių. Mūsų tarpusavio santykius galėčiau palyginti su šeimos: yra pakilimai, yra nuosmukiai, yra tam tikros savybės žmonių, kurios tavęs jau nebeerzina – tu tiesiog žinai apie jų egzistavimą. Pamenu, kai viena kolegė aktorė po mūsų spektaklio sakė: „Tai yra absoliučiai nerealu, kaip jūs vienas kitą jaučiate“. Labai džiugu, kad tai matosi iš šono, ir taip iš tiesų yra. Šalia to, reikia prisiminti, jog visi žmonės keičiasi. Juk dažnai sakome: „Ai, čia juk jis, juk žinau“. O gal nežinai? Tai trūkumas mokėjimo į žmogų, su kuriuo esi seniai, pažvelgti naujai. Kartais pernelyg greitai vienas kitą nurašome kaip žinomybę. Kai pavyksta to išvengti, labai džiaugiuosi atradimais: tie žmonės, su kuriais, galima sakyti, užaugau, keičiasi, tobulėja, yra nuostabūs scenos partneriai, gali labai nustebinti, pradžiuginti. Turite savo taip vadinamą svajonių vaidmenį? Tokio vaidmens niekada neturėjau. Medžiaga pasidaro įdomi tada, kai į ją pradedi gilintis, stipriai joje gyventi, ji tampa pati svarbiausia – taip pat ir su vaidmenimis. Būna žmonių, su kuriais įdomu dirbti, ir yra žmonių, su kuriais man visada tai bus įdomu. Kartais tai tampa svarbiau netgi už pačią medžiagą, vaidmenį, nes žinau, kad tiek procesas, tiek rezultatas bus vertas dėmesio. Dirbant su „cezario grupe“ man labiausiai įsiminė Franciskos vaidmuo spektaklyje „Arabiška naktis“, scenaristės „Pasikėsinimuose“, Merginos spektaklyje pagal Pauliaus Širvio poeziją „Nutolę toliai“, žinoma, Liuciferio „Dr. Fauste“. Visgi įdomiausias ieškojimų, atradimų ir kūrybos procesas tada, kai Cezaris būna ir režisierius, ir dramaturgas (tekstų autorius), todėl įsiminintinas ir Snežanos vaidmuo „Miego namuose“, Lady Smith „Esplendido despues“, Ramunės rolė spektaklyje „Viskas arba nieko“. Menininkų dažnai klausiama apie mūzas. Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis? Pradžioje tai yra tokia būsena, kai esi pailsėjęs ir nori kažką pasakyti arba apie kažką pasakoti ne tik sau. Proceso metu tai gali tapti bet kas: tai susiję su žmonėmis, su pajutimu, minėtuoju azartu. Turbūt įkvėpimas yra tai, kai atsiranda vidinis poreikis pasidalinti. Jeigu jūsų paprašytų sudėti gyvenimo prioritetus, kam skirtumėte pirmąsias vietas? Meilei ir tikėjimui. Tikėjimui ta plačiąja prasme. Dėka jų viskas ir vyksta. Kaip tiksliai išreiškė V. Cojus dainoje „Legenda“: „Gyvenimas“ – tik žodis, yra tik meilė ir mirtis.../Ir kas dainuos, jei visi miegos?/Mirtis verta to, kad gyventum,/o meilė – kad lauktum.“ „cezario grupės“ birželio 12-ąją atsisveikina su žiūrovais iki rudens. Visgi dar yra galimybė suspėti apsilankyti visuose teatro repertuariniuose spektakliuose šį sezoną.