Pirmasis kūrinys – lietuviškoji „Šventojo pavasario“ urbanistinė interpretacija, antrasis – Lenkijos šokio kūrėjų monospektaklis „Nižinskis. Sapnų apeigos“.
Lyg iškramtyta guma
Tikriausiai vienas labiausiai lauktų pasirodymų buvo vos prieš kelerius metus į Lietuvos šokio sceną įsiveržusių „Low Air“ teatro kūrėjų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus „Šventasis pavasaris“.
To paties pavadinimo Igorio Stravinskio kūrinio motyvais paremtas spektaklis susidėjo iš dviejų interpretacijų. Pirmoji – muzikinė, kompozitorės Lukrecijos Petkutės-Dailidienės kurta aranžuotė. Nors į muzikinius vertinimus veltis nesinorėtų, premjeros vakarą buvo jaučiamas ne tik jaudulys, bet ir fortepijoninio ansamblio gyvo atlikimo trūkumai. Naujoji kompozicija taip pat nesužavėjo – nuskambėjo daugiau kaip blankus pirmtako šešėlis.
Antroji – choreografinė – interpretacija premjeros neišgelbėjo. Nors pati urbanistinio šokio kūrėjų idėja „Šventąjį pavasarį“ perkelti į šiandieninių vaikų žaidimų aikštelę (scenografė Šarūnė Pečiukonytė, kostiumai Dovilės Gudaitės, šviesos Povilo Laurinaičio) atrodo labai logiška ir daug žadanti, rezultato ji nepasiekė. Pirmieji vaizdai, garsai ir judesiai spektaklio metu ėmė netekti savo skonio, kaip ir prieš spektaklį visiems dalinta „Love is“ kramtomoji guma.
Panašu, jog kūrėjai, atradę savąją formą kūrinio temai atskleisti, pasidavė choreografinių numerių sekai, pamiršdami jiems svarbų aktualumo, ryšio su šiandiena aspektą. Kompozicijose buvo matyti aprašyme minėtos šiuolaikinės tradicijų, apeigų atmainos, narcisizmas ir t.t., tačiau visa tai liko atskiros detalės, kurios nesusijungė į visumą, neužpildė minties tuštumos.
Legenda kitaip
Lenkijos šokio kūrėjų darbas, nors tikrai netapo publikos numylėtiniu, su legendos interpretacija susitvarkė visiškai kitaip. Idėjos ir libreto autorius Slawomiras Krawczynskis su choreografe Anna Godowska ir šokėju Tomaszu Wygoda ėmėsi tyrinėti V.Nižinskio dienoraščius. Spektaklyje apstu citatų iš „Šventojo pavasario“ ir „Fauno popietės“ choreografijos.
Po mažą judesį, po gabalėlį citatos prieš akis gimsta ir miršta V.Nižinsio portretas. Choreografas, novatorius, genijus, pavargęs, iškankintas ir sveiko proto netenkantis žmogus. Kartu su juo gimsta ir išnyksta jo kūryba, legendinės kompozicijos, jį persekiojančios (o gal persekiojamos jo) lyg vizijos, sapnai.
Tomaszas Wygoda sugebėjo perteikti vienas svarbiausių šokėjų būsenų: norą būti ne tik geriausiam, bet ir pripažintam, mylimam, norą atiduoti viską už kruopelytę dėmesio, įvertinimo, supratimo, cituojant V.Nižinskio dienoraštį: „Aš esu Dievas kūne. Visi žino šį jausmą, bet niekas juo nesinaudoja. Aš juo pasinaudoju ir žinau, kokius rezultatus tai atneš. Aš dievinu šiuos rezultatus.“ Spektaklis „Nižinskis. Sapnų apeigos“ tapo nelengva monopatirtimi tiek šokėjui, tiek žiūrovui.
