Šiandien kaip tik lietuviai rodys premjerą M.K.Čurlionio menų gimnazijos Šokio teatre: „Low Air“ sukūrė Igorio Stravinkio baleto „Šventasis pavasaris“ urbanistinę versiją. Kaip atrodys šventoji klasika, įgavusi gatvės šokio pavidalą? O kaip šoka baltarusiai, ukrainiečiai, latviai? Tokia šeštadienio spektaklių programa, nors festivalio dalyviai dirba nuo ryto: šeštadienį ir sekmadienį lietuvių trupės prisistatinėja atvykusiems prodiuseriams, norintieji rašyti apie šiuolaikinį šokį klauso paskaitų, o ką parašys – matysime.
Ketvirtadienį trupė „Random Scream“ iš Briuselio rodė spektaklį „Investicija“, po kurio žiūrovai rimtais veidais gali tikėtis laimėti milijoną, nes kiekvienas gavo po loterijos bilietą. O trys trupės vyrai pusantros valandos pasakojo, rodė, šoko, juokavo, kur tą milijoną geriausia investuoti: labdarai, badaujantiems žmonėms ar kankinamiems gyvūnams, meno kūriniui sukurti (šokiui, dramai, menininkų tobulėjimui), savai gerovei (vila Ispanijoje, superautomobilis, narkotikai) ar kad pinigai darytų pinigus (paprasta – investuoji į karo pramonę ir panašiai).
Penktadienį turėjme pirmą progą pažinti kinų šiuolaikinį šokį per du trupės TAO spektaklių pusvalandžius, pavadintus skaičiais – 4 ir 5. Kauno šokio teatras „Aura“ atvežė premjerą „Monstras“, kurios choreografas – prancūzas Samuelis Mathieu. Choreografė ir šokėja Kristine Vismane iš Latvijos rodė „Interviu su Madona“ – spektaklį pagal pokalbius su vienišomis motinomis ir asmeninę išsiskyrusių tėvų vaiko dramą.
„Naujojo Baltijos šokio“ dienomis minioje randu šokio kritikę Ingridą Gerbutavičiūtę, gyvenančią tarp Vilniaus ir Berlyno, dėstančią abiejuose miestuose. Su kuo, jei ne su Ingrida aptarti, ką matėme. Ji juk mato gerokai daugiau šiuolaikinio šokio, nei pavyksta parodyti Lietuvos festivaliuose.
- Ingrida, kas tavo favoritas iš to, ką matėme ketvirtadienį ir penktadienį?
– Mano lyderė – K.Vismane ir jos „Interviu su Madona“ ir kinų trupė TAO. Kadangi abu spektakliai labai skirtingo pobūdžiu, negaliu jų sudėti į vieną kertelę.
Kristine labai taikliai sudėjo į spektaklį temas, kurias ji įvardijo: ką reiškia būti vieniša motina, gyventi be tėvo, nejausti meilės savo vaikui. Jos spektaklis nesumeluotas, ji padarė meninį tyrimą – paklausinėjo realiai tas problemas išgyvenančias moteris. Ir puikiai supynė kasdieniškumą su šventumu, naudodama atsakymus iš kasdienybės ir vaizdo projekciją su madona.
Yra ir simbolikos, bet saikingai ir ji veikia. Pavyzdžiui, akmuo. Juk giesmėse, šventuose paveiksluose Marija pasirodo ant akmens. Akmuo K.Vismanes spektaklyje gali simbolizuoti vaiką, gyvenimo naštą, pačią kasdienybę.
- O kinų TAO spektakliai 4 ir 5 buvo grynas abstraktus šokis? Net ir jų choreografas Tao Ye yra pareiškęs, kad šiuolaikinio šokio kūriniams apibūdinti nepakanka žodžio, ir, pavadindamas savo spektaklius ne žodžiais, o skaičiai, jis „tikisi peržengti abstraktų dvilypumą ir nusistovėjusį mąstymą“.
– Kinai buvo techniškai stiprūs ir tai tikrai grynojo šokio spektaklis – tiems žiūrovams, kurie ilgisi šokio pagal muziką. Judesys labai gerai nušlifuotas. Jų spektakliai meditatyvūs, netgi sukelia transo būseną. Abu pusvalandžio trukmės spektaklius galima žiūrėti kaip vieną, kur abiejose dalyse šokėjai laikosi kartu. Žiūrėdama juos prisiminiau tą labai teisingą jų choreografo pastabą, kad žodžiais ir nereikia stengtis apibūdinti, ką jie šoka.
- Kauno „Aura“ parodė premjerą „Monstras“, kur irgi buvo daug šokio. Kaip vertintum?
– „Auros“ šokėjai skirtingai techniškai pasirengę, ir tai labai buvo matyti premjeroje, o S.Mathieu choreografijai reikėtų tikslumo. Žadėtojo vidinio monstro neįžvelgiau. Buvo neva monstriškumo demonstravimas, kai spektaklio kulminacijoje šokėjai bėgo ratu ir darė judesius kuprota nugara, išplėstais pirštais. Maxime‘o Denuco muzika labai stipri ir ji gerokai užgožė šokį. Bet, nutildžius muziką, kokį poveikį turėtų šokis? Šiuo atveju, manau, šokio poveikio neliktų, išskyrus minėtą kulminacinę sceną.
- „Investicija“, kurioje juokavo trys“Random Scream“ brandūs vyrai iš Briuselio, buvo ir šokio, ir dramos, ir publicistikos. Įdomi spektaklio idėja: padalyti loterijos bilietos ir „edukuoti“ publiką, kur kišti miljoną!
– „Random Scream“ pradėjo nuo smagaus repo, nuo kurio žiūrovai jau džiūgauja, kad netrukus jie laimės loterijoje, nors iš tikrųjų artistai labai aštriai kritikuoja ekonominius ir politinius reiškinius. Per humorą – baisokas pasaulio vaizdas: badaujantys žmonės, kankinami gyvūnai arba padėtis be išeities, kai motina augina neįgalų vaiką... Spektaklis geras, paveikus, bet truputį per ilgas, nes jie užsižaidė, o tada slopsta dėmesys.
Gegužės 9-ąją „Naujajame Baltijos šokyje“:
16 ir 21 val. Olgos Žitluchinos (Latvija) ORE (80 min.). „Menų spaustuvė“, Juodoji salė
18 val. Urbanistinio šokio teatro „Low Air“ (Lietuva) premjera ŠVENTASIS PAVASARIS (40 min.). M.K.Čiurlionio meno mokyklos Šokio teatras
19 val. 30 min. Buchok ART Family (Ukraina) YESNOMAYBE (23 min.), ID šokio projektas (Baltarusija, Ukraina) KETURIOMIS RANKOMIS (30 min.). Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažoji salė.
