Aktorė pasakoja apie tai, kas jos gyvenime įvyko 2011–2014 metais. Apie kasdienybės liūdesį ir džiaugsmą, susitikimus su Lietuvos miestų ir miestelių žmonėmis, darbą teatre, pirmąjį susitikimą su režisieriumi Krystianu Lupa, kurio premjeroje „Didvyrių aikštė“ neseniai suvaidino. Rašo Doloresa Kazragytė apie abejones ir tikėjimą, gyvenimo šurmulį ir tylos palaimą. Ir apie netikėtą likimo dovaną – įspūdingą kelionę į Izraelį.
Naująją autobiografinę 358 puslapių knygą aktorė pristatys balandžio 22 d., trečiadienį, 17.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius). Kartu su Doloresa Kazragyte vakare dalyvaus poetas Robertas Keturakis, aktorius Petras Venslovas, vakarą ves leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Ir ateisiantiems, ir neateisiantiems siūlome pasiskaityti knygos ištrauką.
• • •
Ką tik grįžau iš Lentvario. Skaičiau „Žuvėdrą“ 7–9 klasių mokiniams. „Žuvėdros“ noriai klauso vyresni, o šitie... Bijojau. Vis dėlto klausėsi. Rimtai. Vienas kitas, mačiau, nuobodžiavo. Skaičiau kartu su klarnetininku, mielu bičiuliu Valdu Andriuškevičiumi. Su juo man visada gerai sekasi.
Jau popietė. Namie. Rytoj į kaimą. Skambutis – tai bent! Skambina Nacionalinio dramos teatro vadovas, praneša visiškai netikėtą žinią – aš patvirtinta Jadvygos vaidmeniui Thomo Bernhardo pjesėje „Didvyrių aikštė“. Kas ta Jadvyga? Kas per pjesė? Režisierius garsus, žinomas Europoje, lenkas Krystianas Lupa. O viskas vyko lyg prieš mano valią: mūsų teatro direktorius Egidijus Stancikas prisispyręs kalbino ateiti į tą atranką. Pokalbį su režisieriumi. Abejojau, abejojau ir... pati nežinau kodėl – nuėjau. Ateina naujais teatro koridoriais Vilniaus teatro direktorius, kažkokie vyrai, vertėjas ir režisierius. K. Lupa – mano amžiaus. Paprastas, ne koks pasipūtęs „šiuolaikinis“ genijus. Kalbėjomės. Daugiau aš kalbėjau, o režisierius klausinėjo. Fui! Kaip nekenčiu tų „elitinių“ susitikimų. Bet režisierius mielas: žilas, pavargęs, malonus.
T. Bernhardo kūrybos neišmanau. Tomas jį labai mėgsta: yra namie trys romanai, pjesės anglų kalba, o man kas iš to? Na, praėjo diena kita, ir užmiršau – nereikia man to Vilniaus, yra ir kitų kandidačių, maniau, paliks mane ramybėje. Net truputį susinervinau – geriau važiuočiau į Marijampolę ir dirbčiau su Romu Kučiausku ir jo aktoriais mėgėjais. Bet... tas laikas jau praėjo.
Keisti dalykai dedasi. Kodėl aš nuplumpinau į tą susitikimą? Filmuotis atsisakiau, o čia... Gal iš dalies lėmė tai, kad repeticijos prasidės tik 2015-ųjų sausį. Vasara – mano. Be to, dar daug laiko, visko gali atsitikti. Kiti aktoriai – ne tas žodis! – „superiniai“, kaip sako jaunimas: Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Eglė Mikulionytė, Vytautas Rumšas vyresnysis... net baisu. Ir ką galiu dabar sau pasakyti: įkliuvau. Netroškau, nesvajojau, nelaukiau – vadinasi, tai ne mano valia. Širdis sakė: „Neik!“, o kažkas stūmė ir nuėjau. Vadinasi, reikia dirbti. Aš be to darbo galiu gyventi puikiai, laisvai, aš jo nenoriu. Bet... atsitiko taip, kaip atsitiko. Gal į pasąmonę įsiskverbusi ta mano nuostata „nieko netrokštu, nieko neatmetu“ ir nulėmė viską.
Ak, tiek to! Dar kartą pasvarsčiau: kur dar sausis?! O Markas Aurelijus rašo: „Mylėk tai, kas tau atsitinka ir kas yra skirta likimo. Kas gali būti tinkamesnio už tai?“
Ir taip vasara mano! Sveikata taisosi. Neberūkau. Na, surūkau vieną cigaretę rytais su kava, bet jau nebeįtraukdama dūmelio...
Prieš išvažiuodama į kaimą prie šiukšlių konteinerio kieme radau kažkokią apdriskusią knygelę be pradžios ir pabaigos. Pakėliau. Paskaitinėjau. Sudomino. Tarsi kažkokios moters išpažintis. Ji labai daug rūkė. Dažnai keikdavosi (toks įprotis), turėjo keturis vaikus, vyrą, kuris ne itin rūpinosi šeima. Ji labai pavargdavo ir rūkydavo rūkydavo, verkdavo ir vėl rūkydavo. Kartą pabudo susapnavusi keistą sapną (ji rašo, kad yra tikinti katalikė, bet apleidusi bažnyčią per tuos rūpesčius, susinervindavo ir vėl keikdavosi, trankydavosi ir rūkydavo). Taigi sapne ji mato, kad jos kambaryje stovi kažkoks vyras keistais drabužiais, nusisukęs nugara į ją, tik šiek tiek pasukęs galvą link jos. Ji sapne užsirūko, nežino, ką sakyti. Susijaudina, bet bijo paklausti, o jis aiškiai jai taria tokius žodžius: „Ar tu, Mere, suvoki, ką darai? Juk aš visada esu su tavimi. Esu tavyje. Esu šalia tavęs. O tu pūti dūmus man į veidą. Savo Dievui! Nutariau tau pasakyti, kad man jau nusibodo tie tavo dūmai.“ Ir viskas. Ji rašo, kad suėmė juokas, ji sapne prunkštelėjo, bet prabudusi ilgai gulėjo ir mąstė. Žodžiai skambėjo vis aiškiau. Tą rytą ji surūkė paskutinę cigaretę. Jau šešeri metai – nė vienos.
Na, nesakau, kad mane labai stebina tokie sapnai. Šiaip ar taip, ir man „pučiant dūmą“ rytais su kava ėmė „vaidentis“ didelės, rudos, skvarbios ir geros akys. Žiūri. Ir tiek. Ką aš žinau kodėl? Vaizduotė – paslaptingas, nuostabus dalykas. Bet ir pavojingas: blogi, tragiški vaizdai sukelia nelaimės nuojautą, apima nerimas. Taigi, sunku. Mano mama amžinai niūniuodavo tą pačią senovinę dainą: „Sunku gyventi žmogui ant svieto...“ Ta knygelė gal ne šiaip sau atsirado prie konteinerio: jei ta Merė su keturiais vaikais taip gali, kodėl aš ne?
Išvažiuoju prie ežero. Ilgam. Beveik keturis mėnesius bus tik miškas, ežeras, grybai, knygos, Tomas, Rikis ir Staselis. Valelė beveik nekalba. Tik sėdi su visu savo gyvenimu. Garsiai skaitysiu verandoje, Tomas atvežė didžiulį lagaminą knygų, filmų, televizoriaus nematysim ir nieko nedarome, kad matytume. Pernai be jo buvo gerai. Žinių, orų prognozių – nueisiu pas Staselį. Tiek ir tereikia. Dar rytoj varau į Panevėžį. Paskutinis renginys su skrybėlaitėm ir Levanoros kaselėm – žodžiu, su visu sceniniu „beprotnamiu“.
Mąstau: kaip reikės ištverti tuos pokalbius su garsiu režisieriumi, su tokiais grandais kaip Valentinas, Gabrėnaitė? Ir sakau sau: „Būsiu – tarytum nesu – kalbėsiu, repetuosiu – tarytum to nedarau – bendrausiu – tarytum nebendrauju – viską darysiu, veiksiu, juoksiuosi, gersiu kavą, vėl repetuosiu – tarytum viso to nėra.“ Manote tai neįmanoma?
„Per didelė aistra menui užmuša meną“, – rašė garsusis prancūzų aktorius ir režisierius Jeanas Louis Barrault. Galima ir kitaip pasakyti: „Per didelė aistra gyvenimui – sunaikina gyvenimą.“
