Vieno veiksmo baletų triptikas „Bolero+“ – trys skirtingi spektakliai. Juos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kūrė pasaulinio garso choreografas Itzikas Galili, LNOBT solistas ir choreografas Martynas Rimeikis ir pats baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras. Tris kūrinius, sujungtus į vieną, įvardyčiau kaip puikų LNOBT repertuarinį ėjimą, kuriam meistriškai vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas.
Šiek tiek keistai atrodė viešinimo stoka – iki pat paskutinės minutės beveik nebuvo informacijos apie Lietuvoje kuriantį Izraelio kilmės choreografą I.Galili. Juk jį po visą pasaulį vaikosi garsiausios įvairių šalių baleto ir šiuolaikinio šokio trupės, o štai Vilniuje apie retą progą dirbti su aukšto lygio choreografu susivokiama kone per premjerą.
Švelni sielos rauda
I.Galili spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ sukurtas 2000 m. tuometei paties choreografo vadovaujamai trupei „NND/Galili Dance“. Iš pirmo žvilgsnio palyginti senas spektaklis pulsavo laiko neįveikta energija. Spektaklio mintį – jausmų protrūkius ir švelnią sielos raudą – sustiprino atpažįstamų Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeaus Mozarto ir Eriko Satie muzikiniai fragmentai.
Juos kartu su šviesomis į bendrą audinį suaudė fiziškai ir emociškai tiksli choreografinė kalba: Izraelio šiuolaikiniam šokiui būdingi takūs judesiai, atpalaiduoti riešai, platūs ir milimetro tikslumu nuo partnerio keliami žingsniai. Lietuvių baleto trupei tai buvo nemažas iššūkis.
Trupė sėkmingai perėmė naujos estetikos bruožus, tačiau minties ir raiškos sluoksnių, gausių I.Galili kūriniuose, baleto artistai dar neapčiuopė. Choreografas spektaklio medžiagą pritaikė šokiui ant pirštų, dėl to nukentėjo judesių lengvumas ir spektaklio poezija.
Šviesos I.Galili spektaklyje atliko beveik lygiavertę funkciją choreografijai. Kinematografinis vaizdinys stipriausiai suskambo finalinėje solo scenoje – Kristiną Galalytę prispaudė iš viršaus nuleidžiamos šviesos tarsi sukaupta jausmų našta. Solistės šokis išliko lengvas ir intymus, nepalikęs nė krislo dvejonės, kad ir pats spektaklis yra kaip šviežio oro gūsis nacionalinei lietuvių baleto trupei.
Savęs paieškos ir viltys
M.Rimeikio „Visur kur mes nebuvom“ daug žadėjo savo pradžia. Betoniniai kampuoti stulpai, sustatyti įstrižai ir nuleisti iš viršaus (scenografija Marijaus Jacovskio), netiesiogiai kūrė aliuziją į Berlyno sieną. Ten, „kur mes nebuvom“, žinoma, yra už šių betoninių kolonų, už kurių šokėjai nužengė tik spektaklio pabaigoje.
Visas veiksmas vyko šiapus, todėl čia ir yra ta vieta, kurioje atsiranda nepasitenkinimas, negrąžinamos praeities virpesiai, savęs paieškos ir viltys. Bene didžiausią spektaklio svorį laikanti scenografija ir įspūdinga šviesų dramaturgija (Levas Kleinas) neatsispindėjo choreografijoje. Judesių kalba buvo ekspresyvi, jausminga, retkarčiais netikėta, tačiau nepaleido jausmas, kad visa tai jau anksčiau matyta. Ir pernelyg patetiška.
Laurynos Liepaitės sukurti pilkų ir rudų pastelinių spalvų kostiumai, romantiškai žemiau kelių krentantys sijonai spektakliui neprideda papildomo svorio. Atvirkščiai – nukelia keliais dešimtmečiais į praeitį žadindami jausmą, jog ir pati spektaklio estetika gerokai apdulkėjusi.
Panašiai kaip ir I.Galili darbe, koją pakišo ir šokis ant pirštų. Galime tiktai spėlioti, ar M.Rimeikis nedrįso drąsiai judėti griežtos šiuolaikinės estetikos link. Įdomiausiai atrodė stipriai choreografiškai supinti solo ir duetai: Andriaus Žužžalkino jausmingas, spektakliui toną suteikiantis vidinių jausmų įkūnijimas, Harukos Ohno ir Ernesto Barčaičio duetas, primenantis melancholišką nepasiekiamos svajonės vaikymąsi, ir Igorio Zaripovo bei Miguelio Lozano priešgyniavimas.
M.Rimeikį galima drąsiai pasveikinti premjeros proga, o teatro vadovybę – kad turi teisingą požiūrį skatinti nacionalinės choreografijos plėtrą.
Dueto pozos ir jausmai
K.Pastoro „Bolero“ sukurtas 2012 m. Olandijos nacionalinei baleto trupei. Veiksmas rutuliojamas kaip priešprieša XX a. baleto perlu tapusiam Maurice’o Bejart’o „Bolero“. Choreografinis K.Pastoro piešinys – lygiagretės, įstrižainės ir kvadratai, o kordebaleto ir solistų santykis – nuo daugialypio „chaoso“ iki dvilypės tvarkos.
Ryškiausias čia „Bolero“ duetas, aplink kurį ir sukasi spektaklio tema. Per pirmąją balandžio 10-osios premjerą šokę Olga Konošenko ir Kipras Chlebinskas žavėjo judesių tobulumu ir bendrą spektaklio atmosferą perteikusia nuotaika.
Kur kas stipresnis atrodė antrosios premjeros duetas – Greta Gylytė ir Eligijus Butkus. G.Gylytė gyvybingai kūrė tikslių pozų ir įmantraus charakterio derinį, o E.Butkus sustiprino seksualumu pulsuojančią partnerės energiją.
Nuotaika buvo auginama iki paskutinės minutės ir galiausiai sprogo solistų susiliejimu.
Norėtųsi tikėti, kad šis baletų triptikas ilgai išsilaikys teatro repertuare, o naujesnės estetikos ištroškę baleto artistai nuolat gaus peno ir kūnui, ir sielai.
