Lietuvoje ginklais tuomet niekas nežvangino, tačiau išteklių talentingų vaikų globai niekada nebuvo per daug. Tad M.Rostropovičiui sumanius įkurti fondą jauniesiems talentams remti, jo idėją parėmė ir sėkmingai įgyvendino būrelis entuziasčių – Rasa Kubilienė, Rūta Kėvišienė, Lina Kučinskienė ir kitos veiklios moterys.
Lygiai prieš 12 metų – 2003-ųjų balandžio 12 dieną – buvo įregistruotas Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondas „Pagalba Lietuvos vaikams“, globojantis jaunuosius muzikos, sporto ir mokslo sričių talentus. Jo valdyba, vadovaujama pirmininkės Rasos Kubilienės, pasiaukojamai vykdo savanoriškai prisiimtą misiją.
Fondas yra parėmęs jau 94 gabius vaikus iki 18 metų, paskyrė stipendijų ir vyresniems jaunuoliams.
M. Rostropovičius išėjo anapilin 2007 metais, bet būdamas gyvas linkėjo valdybai po jo mirties būtinai tęsti darbą. Sakė, stebėsiąs valdybos darbą iš dangaus.
Priminė violončelės legendą
Fondo 12-ojo gimtadienio išvakarėse Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, kuriame skambėjo M. Rostropovičiaus pamėgti kūriniai – Antonino Dvořako Koncertas violončelei h-moll ir Sergejaus Prokofjevo Antroji siuita iš baleto „Romeo ir Džuljeta“. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo italų maestro Walteris Attanasi, solo griežė žymus violončelininkas Ivanas Monighetti.
Jau du dešimtmečius šis, kilęs iš Rusijos solistas gyvena Šveicarijoje, Bazelio mieste, pastaruoju metu yra šio miesto muzikos akademijos profesorius, taip pat jis kviečiamas dėstyti Maskvos konservatorijoje ir Karalienės Sofijos muzikos koledže Madride.
I.Monighetti Lietuvoje nesyk koncertavo, bet šį kartą buvo ypač laukiamas. Juk jis ne tik paskutinis, bet ir vienas mylimiausių M. Rostropovičiaus mokinių, kuriam Mokytojas perdavė ne vien muzikos, bet ir gyvenimo sampratą.
Jam grojant A.Dvořako Koncertą, vis prisimindavau šioje scenoje tą patį Koncertą atlikusį M.Rostropovičių, ypač suskambus itin intymioms, ilgesingoms ir graudžioms kūrinio melodijoms. I. Monighetti Koncertą grojo taip, kaip jis šią muziką jaučia dabar, atskleisdamas labai kontrastingas būsenas, kai kur – gana laisvai frazuodamas, su itin gausiais emociniais atspalviais.
67 metų violončelininkas yra puikios formos, techniškai sudėtingos kūrinio vietos jam nekėlė nė mažiausių keblumų, grojo lengvai ir nepaprastai energingai. Žavėjaisi nesuvaržytu gyvu muzikavimu ir išraiškingu instrumento skambesiu.
Padėjo tikėjimo priesakas
Fondo valdybos surengtame susitikime su I.Monighetti, kurį vedė muzikologė Zita Kelmickaitė, M. Rostropovičiaus mokinys pasakojo apie savo kūrybinį kelią, darbą su jaunimu, pedagogikos principus.
Kadangi tai buvo ortodoksų Velykų išvakarės, religingas muzikantas ruošėsi eiti į cerkvę. 1974 metais prieš apleisdamas Rusiją, M. Rostropovičius jį apkabino, pabučiavo ir pasakė: „Ivanai, tikėk Dievu“.
Tikėjimas padėjo I.Monighetti išgyventi sunkiausias gyvenimo krizes. Kadangi menininkas buvo paskutinis M. Rostropovičiaus mokinys, P. Čaikovskio konkurse jam buvo paskirta ne pirmoji, bet antroji premija ir 15 metų šis, vienas aukščiausio lygio muzikantų nebuvo išleidžiamas į užsienį.
Bet Mokytojas visą tą laiką sekė jo muzikinę veiklą – vos I. Monighetti 1989 m. atsidūrė Paryžiuje, jie susitiko.
Groti vaikams tapo svarbu
Dar gyvendamas Sovietų Sąjungoje I.Monighetti dažnai koncertuodavo vaikų auditorijai. Būdamas jaunas jis galvojo, kad tai nereikalingi, nesvarbūs koncertai. Dabar jis mano priešingai: grojimas vaikams yra labai reikšmingas ir svarbus. Geros muzikos klausymas ugdo vaikų vaizduotę, emocijas, mąstymą.
Darbas su mokiniais šiam atlikėjui teikia didelį pasitenkinimą. Anot jo, dabar vidutinis muzikantų lygis pasaulyje, lyginant su jo jaunystės laikais, labai išaugęs. Tačiau didžiausių talentų procentas nesikeičia, jų yra maždaug tiek pat, kiek ir seniau.
Paklaustas apie tokių fondų, kaip įkurtasis M.Rostropovičiaus, prasmę, svečias sakė, kad talentingų vaikų ugdymui lėšų visuomet trūko, trūksta ir niekada nebus per daug. Todėl šio Fondo vykdoma misija yra labai svarbi.
Tiesa, dėl vaikų dalyvavimo konkursuose I.Monighetti dvejoja. Mat vieniems vaikams tai naudinga, padeda meniškai augti, bet yra ir kitokios prigimties vaikų, kuriems konkursinė kova gali suteikti skaudžių pasekmių, gal netgi sužlugdyti. Lietuvoje pedagogai taip pat išsitaria apie vaikų konkursų keliamas problemas, prizinių vietų skirstymą.
I.Monighetti su pačiais gabiausiais vaikais dirba labai daug, siekia jiems suteikti žinių maksimumą. Mokydamas jaunuolį, kuris sunkiai kaupia žinias ir įgūdžius, jis stengiasi duoti mokiniui tiek, kiek jis pajėgia priimti. Jei pasitaiko visiškai negabus mokinys, anot muzikanto, geriau jį nukreipti į kitą sritį – pavyzdžiui, mokytis kinų kalbos, kuriai galbūt pakaktų trejų metų. O muzikai juk reikia daugiau – pašvęsti visą gyvenimą.
Mokytojas dirbo savaip
Menininkas papasakojo, kad jo mokytojas M. Rostropovičius klasėje beveik niekada neimdavo į rankas violončelės, viską aiškino prie fortepijono. Visus kūrinius, ne tik violončelės repertuaro, jis skambindavo atmintinai.
Kita proga I. Monighetti yra pasakojęs, kad prieš patekdamas į M.Rostropovičiaus klasę, apie kurią svajojo nuo pat mokslo Gnesinų dešimtmetėje muzikos mokykloje pradžios, jis turėjo pagroti perklausoje. Vos pradėjęs groti buvo sustabdytas ir paklaustas – ką jis skaito. Po kelių kitų taktų – vėl klausimas: ar jis yra kur nors buvęs, be Maskvos?
Galiausiai M.Rostropovičius sėdo prie fortepijono ir jie kartu pagrojo visus jaunuolio išmoktus koncertus. Po šios perklausos jis išgirdo: „Tegul stoja“.
Šiandien I.Monighetti yra sukaupęs labai individualų repertuarą. Pirmiausia jis išgarsėjo pasaulyje kaip šiuolaikinės muzikos atlikėjas. Kūrinių jam parašė žymiausi kompozitoriai – Krzysztofas Penderckis, Iannis Xenakis, Tan Dunas, Sofija Gubaidulina ir kiti.
Tačiau violončelininkas daug grojo ir senosios muzikos, yra bendradarbiavęs su ansambliu „Hortus musicus“, pats subūrė orkestrą „Camerata Boccherini“, su juo groja XVIII a. muziką. Nuo 1998 m. jis ir diriguoja.
