Ar spektaklio „Didvyrių aikštė“ kūrėjai surado pažadėtąją žemę?

- Per repeticijas minėjote, kad susitikimas su Th.Bernhardu labai svarbus visame jūsų kūrybiniame gyvenime. Kodėl?

Krystianas Lupa: Kol žmogus jaunas, jis daug skaito, ypač įvairių „iniciacinių“ romanų. Vėliau visa tai pasimiršta. Taip buvo ir mano gyvenime. Bet staiga atsirado Th.Bernhardas, kuris iš tiesų viską pakeitė. Jo kūryboje aš atradau dalykus, kurie manęs tarytum ilgai laukė ir prie kurių prieiti aš dar neradau kelio. Tai panašu į susitikimą su kažkuo, kas gali tau padėti atrasti jau seniai vykstančius pasąmonės procesus. Th.Bernhardo kūryba – įrankiai, padedantys visu tuo naudotis.

K.L.: Aš jo kūryboje atrandu labai daug savo motyvų, jis suteikia drąsos. O sykiu tai situacija, panaši į tarnystę formai, būdui ir vertybių sistemai, kurie ne iki galo yra „tavo“, bet kurie ilgai naudojami. Th.Bernhardas padėjo viso to atsisakyti. Staiga aš supratau, kad reikia daug ko atsisakyti, pradėjau pastebėti daugybę savo melų – manyje įvyko generalinis perversmas. Th.Bernhardas man tai padėjo padaryti kaip menininkui. Gana ilgai aš buvau metafiziškai jaučiantis režisierius, su dideliu tikėjimo pojūčiu kuriantis dvasinių permainų realybes. Th.Bernhardas visa tai manyje sudaužė. Aš tapau nepatiklesnis, supratau, kad tai buvo vienas iš savimeilės kelių.

K.L.: Mačiau čia keletą spektaklių. Man atrodo, kad nepaisant to, kokios yra mūsų aktorinės mokyklos, aktoriai dirba panašiai. Manau, kad dabar niekur, ir Lenkijoje, nėra geros aktorinės mokyklos. Visos jos man atrodo atkakliai pasenusios. Iš to, ką mačiau Lietuvoje, galiu pasakyti, kad taip, čia aktoriai vaidina kiek kitaip, jie ekspresyvesni. Mes taip vaidinome septintajame dešimtmetyje, kurdami labiau teatralizuotą teatrą. Tas pats vyksta Rusijoje. Galbūt ta vaidyba neturi to kažko, kas Lenkijoje išsivystė dėl kaimynystės su kitais teatrais. Dabar radikaliai ir staigiai keičiama teatrinė kalba.

Pradėjęs dirbti su Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupe, nesusidūriau su aktorių nepasiruošimu. Tai, ką mes pradėjome šiame teatre, galbūt yra kitas kelias, nei jie buvo įpratę, bet man atrodo, kad aktoriai turi savo vaizduotės dirbtuvę, jie pasiruošę kūno atsivėrimui. Jie buvo visiškai pasiruošę šitam nuotykiui, dirbant nebuvo iniciacinių sunkumų.

Aš du kartus dirbau Austrijoje ir galiu pasakyti, kad toje šalyje aktoriai yra automatai. Jie automatai net tuomet, kai atlieka avangardines avangardinių režisierių užduotis.

Piotras Skiba:  Niekada nemaniau, kad gyvenime galėsiu būti tik aktoriumi. Visada tikėjau, kad aktorystė – tai tik vienas kelias kurti geresnį teatrą. Aš maniau, kad galiu, pavyzdžiui, ir režisuoti. Ir tai, aišku, buvo kvaila. Kai sutikau Krystianą ir pamačiau, kaip sceninę erdvę užpildo jo režisūrinė vaizduotė, iš karto supratau, kad neturiu ko ten ieškoti su savo režisūriniais įgeidžiais. Aš galiu užpildyti tik tą spektaklio „erdvę“, kuriai jis negali skirti daugiau laiko, ir supratau, kad galiu jam padėti šioje scenografinėje erdvėje kuriant personažų kostiumus.

- Vilniuje jūs kūrėte kostiumus kaip Luchino Visconti filmams – viskas autentiška, kiekviena detalė rasta antikvariatuose. Ar viską surankiojote Lietuvoje?

P.S.: Čia viskas sumaišyta. Aš turiu tokį „kelionių lagaminą“, kuriame įvairūs kostiumai. Perku įvairiose vietose ką nors tokio, kas pažadins mano vaizduotę ir ko teatre gali prireikti. Ir visada teatre aš „susitinku“ su tais kostiumais. Niekada nebūna pirmapradės idėjos ar koncepcijos. Visada bandau pamatyti, kas „išeina“ iš aktoriaus. Svarbu pastebėti, kaip aktorius jaučiasi vilkėdamas tam tikrą rūbą. Niekada neįkalbinėju aktoriaus apsivilkti tą ar kitą drabužį, nes manau, kad pats aktorius žino, ką jis turi apsirengti.

P.S.: Ne. Tai yra toks nuotykis, ieškojimai, ir mes daug ko nežinome, mes nenorime sukurti tam tikro tarpusavio „klano“.

P.S.: Mes nežinome, ar bus tai „į temą" to, kas įvyks per repeticijas. Kai ką numatyti įmanoma, bet repetuojant dažnai atsiranda visai kitas personažas, ir įsivaizduojamas kostiumas netinka. Krystianas taip pat ieško to personažo su aktoriumi kartu.

P.S.: Visiškai įsimylėjau lietuvių aktorius. Norėčiau čia grįžti ir dirbti toliau. Šie aktoriai, kaip reta kur, geba taip prieiti prie Krystiano vaizduotės, kaip, pavyzdžiui, nesugeba vokiečių aktoriai, kuriems trūksta tos inteligencijos, kuri pasiektų Krystiano vaizduotę. Aš manau, kad darbas su vokiečių ir austrų aktoriais buvo katastrofiškas pralaimėjimas. Niekada su jais daugiau nenorėčiau dirbti. Jie neinteligentiški, neintelektualūs, jie neturi asociatyvios vaizduotės. Jie išmokyti konkretybių ir moka tik tai, ko kadaise išmoko. O čia aktoriai atviri ir pasiruošę pasinerti į visiškai naują nuotykį.

P.S.: Krystiano metodika – pažadinti vaizduotę ir ją provokuoti. Svarbu, kad aktoriai surastų Krystiano vaizdinius per savo personą, per savo asmenybę. K.Lupa nenori pasakyti: „Darysi taip, kaip aš tau parodžiau“, jis nori susitikti su dar neatrastu „peizažu“. Jis visą laiką kitame asmenyje provokuoja peizažą, tai reiškia – įkalba keliauti vaizduotėje. Ir man atrodo, kad čia aktoriai geba keliauti vaizduotėje, priešingai nei vokiečių aktoriai, kurie turi tik klasifikuotą supratimą. Kai jie klausia, kur įkalti vinį, tai jie turi žinoti tikslią vietą, nes negali įsivaizduoti, kad vinis yra tam, kad kažką ant jos pakabintum.

Manau, taip yra ir dėl tam tikrų skirtingų teritorijų. Pavyzdžiui, ispanai, prancūzai pasižymi vaizduote. Europietiška erdvė keistai pasidalijusi. Pietinė ar rytinė Europos dalis jaučia tuos dalykus, vakarinė – serga vaizduotės klaustrofobija.

P.S.: Aptardavome kiekvieną.

P.S.: Aš dievinu V.Masalskį ir esu jį įsimylėjęs.

P.S.: Jo nereikėjo tramdyti. Jis yra fantastiškai sąmoningas aktorius. Jis puikus aktorius ir žmogus. Jis moka sujungti šias dvi realybes. Tai – mano svajonė. Jis – neįtikėtinas vaizdinys. Kiek galėsiu, mokysiuos iš V.Masalskio, nes man tai yra tai, ko ieškau aktoriaus profesijoje, ir norėčiau būti toks sąmoningas, koks yra jis. Aš toks nesu. Man atrodo, kad V.Masalskis jungia tai, ko aš dar savo aktorinėje kelionėje nemoku jungti. Jis tiesiog „glosto“ Krystianą. Aš manau, kad jis yra išsvajotas Krystiano aktorius.

- V.Masalskiui K.Lupa tapo artimas po „Kalkverko“, kurį mes turėjome galimybę pamatyti Vilniuje 2004 metais, ir Th.Bernhardas – jo autorius...

P.S.: V.Masalskis – geriausias aktorius, kokį esu matęs. Nė viename Lenkijos teatre tokio nėra. V.Masalskio sąmoningi ir profesiniai dalykai, ir svajonės. Tai nuostabu. Aš jį dievinu. Kai žiūriu antrą veiksmą, verkiu ir negaliu susilaikyti.

P.S.: Aš pats nežinau, ar esu toks aktorius, kuris be problemų gali įgyvendinti Krystiano užduotis. Todėl dirbant neįmanoma įvertinti, kas ko nemoka ar nesugeba atlikti Krystiano vaizduotės lygiu. Aišku, išskyrus V.Masalskį, kuris yra peržengęs į aukštesnį aktorinės inteligencijos lygį. Tai, ką ir kaip jis daro, yra labai rizikinga, ir nenorėčiau, kad kiti aktoriai taip darytų, nes V.Masalskis daro taip, kaip V.Masalskis. Jis išskirtinis. Jis sąmoningumą jungia su intelektu, emocija, inteligencija. Kartoju, man tai yra fenomenas.

- O jei kai kurie aktoriai per tokį trumpą laiką neužfiksavo to, kas įvyko?..

P.S.: Šiame nuotykyje buvo svarbu kurti ne „vaidmenį sau“, o ryžtis tai kelionei, kurioje mes dar nežinome, koks tas vaidmuo turi būti.

- Širdingai dėkoju.

P.S.: Tai aš dėkoju. Tai, apie ką kalbėjome, ne atsakymai, o džiaugsmas. Turėjau didžiulį malonumą, todėl svajoju sugrįžti, nes suradau čia potencialių svajonių, su kuriomis galima plaukti dar toliau. Manau, kad Krystianui tai yra žemė, kurioje jis gali dirbti, kurioje jis gali surasti fantastišką dvasinį pagrindą.