Mažojo teatro Minetis: sugrįžti, „nekęsti pažangos“...

2015 m. balandžio 2 d. 09:18
Šarūnė Trinkūnaitė („Menų faktūra“)
Žinoma, Mažasis teatras jau seniai savo rankose neturėjo tokių stiprių kozirių, kokius įstengė sutelkti naujausiai premjerai. Į jį pagaliau – po ilgos penkerių metų pertraukos – sugrįžo legendinis bendražygių tercetas: režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Sugrįžo prasmingai, ryžtingai, drąsiai – su Mažajame teatre dar niekada nesilankiusiu Thomasu Bernhardu. Ir – ko gero, dar svarbiau – su Vladu Bagdonu, vienu iš tų kelių, kurie yra ypatingu „gelmės genu“ pažymėti ir neabejotinai tinka Bernhardui...
Daugiau nuotraukų (1)
***
Rimo Tumino „Minetis“ prasideda kaip visiškai, tiesiog prikišamai akivaizdus sugrįžimas į Mažojo teatro „aukso amžių“ ženklinusį „Maskaradą“ (1997). Tarytum buvusio laiko atminties „gyvasis paveikslas“: ant taburetės stovi ir, akompanuojama akordeono, kažką tyliai dainuoja balta Ninos suknele apsirengusi Mergina (Indrė Patkauskaitė)... Netoli jos įsikibusi į šampano taurę sėdi atgijusi Baronienė Štral – apgirtusi Dama su lapės kailiu ir stilinga skrybėlaite (Inga Burneikaitė)... Scenos gilumoje sustingęs profiliu dunkso juodojo Arbenino šešėlis – Minetis (Vladas Bagdonas / Arvydas Dapšys)...
Netrukus déjà vu baigiasi: Nina pasitraukia į užkulisius, Arbeninas nusiima juodą skrybėlę ir tampa tuo, kuo čia turi būti. Prasideda Bernhardas. Tiksliau – bando prasidėti. O dar tiksliau – Bagdono pasakojama Minečio vienatvės, pykčio, nevilties, mizantropijos, desperacijos, pamišimo etc. istorija tarytum bando prasiveržti pro „Maskaradą“, kuris kažkodėl niekaip nepasibaigia: vis tęsiasi lempas siūbuojančiomis sniego audromis, išplėtotomis, pabrėžtinai ištęstomis karnavalinėmis-kabaretinėmis praeivių intermedijomis, vėl ir vėl demonstruojamais šmaikščiais seno Ostendės viešbučio personalo triukais... Karalius Lyras, apie kurį svajoja Bernhardo Minetis ir kurį iš esmės suvaidina / išgyvena / patiria viešbučio vestibiulyje belaukdamas teatro direktoriaus iš Flensburgo, čia yra neįmanomas – neįsivaizduojamas, nereikalingas. Čia vyksta maskaradas...
Finale Minetis vėl pasitraukia į scenos gilumą: tyliai stovi, prie veido prisidėjęs Ensoro kaukę. Tuo tarpu sceną okupuoja Mažojo teatro trupė: elegantiškai įeina ir kelioms minutėms susėda už viešbučio restorano stalų – lyg sukaktuvinei fotografijai...
Tikriausiai galima sakyti: savo „Minetyje“ Rimas Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas ir viena kitai tam tikra prasme konkurencingas siužetines linijas. O būtent: čia jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių, kuris po trisdešimt metų bando grįžti į sceną; dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.
Kita vertus, šios trys siužetinės linijos „Minetyje“ egzistuoja, regis, kiekviena sau, kiekviena atskirai – nepersikerta, nesusilydo, nesusilieja. Tumino „režisūros firma“ veikia gerai, bet veikia, tiesiog kartodama pati save – nepasikraudama, neatsinaujindama iš susidūrimo su Bernhardu, tarytum solidarizuodamasi su Minečiu – tuo, kuris „nekenčia pažangos“ ir gyvena praėjusio laiko atsiminimais. Gi Bernhardas, atsitrenkęs į Tumino „režisūros firmą“, gerokai palengvėja: atrodo, netenka savo geluonies – to spengiančio ir dirginančio savo sprangumo. Na, o Mažojo teatro trupė epiloge tiesiog išeina į sceną ir pasirodo, kad yra – nieko daugiau...
*** Kas gi yra Minetis?
Minetis sako paskutinį savo monologą. Jo čia niekas nesiklauso, o jis vis sako ir sako: pasakoja savo gyvenimo – savo keistybių, nesėkmių ir nevilčių – istoriją. Pasakoja nerimastingai, kažkaip nekantriai – vis blaškydamasis, vaikščiodamas, trypčiodamas, sukinėdamasis. Pasakoja pykdamas, niurzgėdamas, įkyrėdamas – reikalaudamas dėmesio, kurio visi jam šykšti. Pasakoja nelyg susidrovėjęs, švelniai, maldaudamas paguodos. „Aš buvau įžymus, vaikeli“,– tyliai sako Merginai. Šneka, kartais nutildamas ir tuo nokautuojančiu liūdnu „bagdonišku“ žvilgsniu iš padilbų žvelgdamas į visa aplinkui (ir būtent tada, ko gero, jautriausiai apie save pasipasakodamas – apie savo liūdesį, vienatvę, atskirtumą, kuris kitais atvejais, regis, ne visada pasimato, pasigirsta, pasijunta pro tą išorinių aksesuarų tinklą)... Aišku, Bagdonas gali šią nejaukią keistuolio atkirstojo istoriją pripildyti – paversti ypatingu likimu.
Kita vertus, galbūt viskas yra kur kas paprasčiau. Galbūt šis Minetis tiesiog yra aktorius, kuris „nekenčia pažangos“, yra pavargęs nuo jos. Ir tiesiog vaidina – iliustruoja – tai, ką parašė Bernhardas,– lemtingą akistatą su nepasisekusiu gyvenimu. Tai buvo tik kaukė,– tarytum sako finale, kai išsitraukia iš lagamino „baisiąją“ Ensoro kaukę ir prisideda ją prie savo veido, tyliai stebėdamas į sceną besirenkančias kitas „kaukes“ – įvairių personažų kostiumais pasipuošusius Mažojo aktorius.
menufaktura.lt 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.