Taip, trijų veiksmų spektaklis pagal Thomo Bernhardo dramą trunka ilgai – keturias valandas. Jis lėtas, nes K.Lupai svarbiau ne siužetas, o mintys, būsenos, tarpusavio įtaka: dramaturgo, režisieriaus, aktorių bendravimo poveikis. Be to, K.Lupa teigė, kad „spektaklio metu gali įvykti kažkas panašaus į spiritizmo seansą tarp personažų ir žiūrovų“.
„Didvyrių aikštėje“ – nusižudžiusio profesoriaus laidotuvių diena. Net žiūrovų salė pritemdyta. Žmogus nutraukė savo gyvenimą, nepakeldamas nepakantumo atmosferos šalyje, kur slogu visiems.
Premjerų seansai būna patys trapiausi. Įdomiausia šįkart buvo patirti, kaip lietuvių aktoriams, dėvintiems pjesės personažų gedulą, sekėsi gyventi realybėje, kurtoje drauge su lenkų meistru. Ar laimingiesiems sekėsi atsikratyti to, ką jiems per amžius buvo įprasta vaidinti toje pačioje scenoje?
Dialogas su praeitimi
Pradžios našta teko Eglei Gabrėnaitei. Ji „Didvyrių aikštėje“ vaidina nusižudžiusio profesoriaus ekonomę ponią Citel. Visas pirmas veiksmas – ponios Citel monologas apie profesorių ir jo šeimą. Į tą monologą retkarčiais drįsta įsiterpti tarnaitė Herta – nematomiausias profesoriaus namų žmogus. Premjeroje ją taupiai ir taikliai suvaidino Rasa Samuolytė (kitoje sudėtyje – Toma Vaškevičiūtė).
Bet iš tikrųjų pradžią jau yra padaręs režisierius – tuo salės pritemdymu, Hertos vaikščiojimu po tamsią sceną – profesoriaus parduoto buto prieškambarį. Poniai Citel paskirtas pirmasis veiksmas iš tiesų yra jos dialogas su Herta, susigūžusia nuo visų aplinkybių, dialogas su savo praeitimi, savo statusu profesoriaus namuose. Citel – šių namų karalienė, vykdanti ekonomo pareigas.
Dar vienas dialogas vyksta pirmajame veiksme: E.Gabrėnaitės lietuviškojo aktorinio paveldo su K.Lupos mąstančio teatro maniera, su Th.Bernhardo lyg ir neapčiuopiamo turinio tekstais. Th.Bernhardas, kaip apibūdino K.Lupa, siekė pagauti momentus, atsirandančius tarsi iš niekur: „Bet jie neatsiranda iš niekur, tiesiog Th.Bernhardas neparodo, iš kur jie atsiranda, ir tai, man regis, yra genialu.“
E.Gabrėnaitei rūpėjo pabrėžti, pareikšminti, net pariebinti kokią repliką. Aktorė palengva laisvinasi iš tų pančių, tų lietuviško teatro neva šaknų. Dialogas vyksta!
V.Masalskio stichija
Antrasis ir trečiasis veiksmai – Valentino Masalskio stichija. „Didvyrių aikštė“, K.Lupos režisūra sugrąžino į sceną šį aktorių, jau pasitraukusį į pedagogiką ir režisūrą.
Užtenka jam įeiti scenos gilumoje, ir jau pati profesoriaus Roberto povyza, net iš nugaros, veikia. Didinga būtybė ilgu paltu, su dviem lazdomis, berete (kostiumų dailininkas Piotras Skiba). Tai nusižudžiusio profesoriaus jaunesnysis brolis, krioštantis senis, pasitraukęs į kaimą – toliau nuo „šitos šalies bukaprotiškumo“, kaip jis mėgsta kartoti politikuodamas.
Antrasis veiksmas dėl V.Masalskio meistrystės buvo virtuoziškas. Profesoriaus nuotaikų amplitudė – nuo tykaus liūdesio iki tragizmo, nuo lengvos ironijos iki karčiausio sarkazmo savo laikui, šaliai, giminėms, politikams, amžininkams.
Nors profesorius Robertas kalba savo brolio dukroms, jo šnekų adresatas čia pat, salėje tam tyčia uždegtomis šviesomis. Jos įsiplieskia, kai profesorius prabyla apie savo šalį, „kurioje viskas pakrikę sutrūniję ir sunykę / pati savęs nekenčianti / trijų milijonų / likimo valiai paliktų statistų armija / trys milijonai debilų ir pasiutėlių / be perstojo visa gerkle besišaukiančių režisieriaus / Ateis tas režisierius / ir galutinai nustums juos į bedugnę“ (pjesę išvertė Rūta Jonynaitė, „trys milijonai“ vietoje Austrijos „šešių su puse“ atsirado repeticijų metu).
Tik nuo aktoriaus laikysenos profesoriaus monologų turinys nepavirto plokščia aktualija. Tačiau kas atsitiko, kas suiro „Didvyrių aikštės" trečiajame veiksme, kuriame profesorius Robertas, velionio dukros Ana (Viktorija Kuodytė) ir Olga (Eglė Mikulionytė) bei dar keli svečiai nejaukiai laukia našlės ir gedulingų pietų?
V.Masalskis ėmė soluoti, nyko personažas, aktorius jį nustelbė savimi, jis lipdė ir dailino charakterį, aktyviai pildė sceną, veiksmą, laiką, tarytum prisiėmė atsakomybę, kad „Didvyrių aikštėje“ kažkas aktyviai vyktų – kol pagaliau įėjo Doloresos Kazragytės vaidinama Hedviga, ką tik palaidoto profesoriaus žmona. Du meistriškumai vienas kitą suvaldė. Finalas.
Kalbant apie meistriškumą, mažieji „Didvyrių aikštės“ personažai verti pasigėrėjimo. Neringos Bulotaitės mikroskopinė ponia Lybig – ypač.
Priartino prie Lietuvos
Th.Bernhardo tekstą, spektaklio vaizdą ir jo temas K.Lupa sąmoningai artino prie Lietuvos, Vilniaus, šiandienos.
Antrajame veiksme, kai grįždami iš laidotuvių Miesto sode profesorius Robertas, Ana ir Olga kalbasi apie „šitą šalį, šitą miestą“, Lukaszo Twarkowskio filmuotose projekcijose nesunku atpažinti Vilnių.
Tas vaizdas vertė gūžtis nuo šalčio. Ir Gedimino kalnas su nusmukusia pilimi atrodė kaip kumštis (koks rakursas!). Ir medžiai nykiai pliki, namai apleisti, varnos kranksi. Liūdesys neapsakomas.
Pjesė ir spektaklis duoda ne vieną galimybę pakoketuoti su publika ne tik apie politiką ir dabartį, bet ir apie teatrą – Nacionalinį, Mažajį ir teatro poveikį apskritai. Viktorijos Kuodytės sausa, berniokiška Ana šaiposi iš savo motinos pomėgio eiti į teatrą: „atsirado mat dvasinis penas / tokiems žmonėms teatras tik patvarko virškinimą“.
Neapsimesiu, kad negirdžiu panašių replikų apie „Didvyrių aikštės“ premjerą. Bet esu su tais, kurie vertina dviejų skirtingų teatro tikėjimų bendrystę. Tame dialogo, o iš tiesų – kovos ir pasipriešinimo procese įdomu dalyvauti.
