Užsienyje prisistatantis Kristiano Benedikto vardu lietuvis tapo vienu populiariausių šių dienų Otelų. Jis jau įkūnijo pavydųjį maurą keliuose Italijos ir Rusijos teatruose, Latvijos, Čilės, Šveicarijos, Austrijos ir Švedijos scenose, kartais – vienu metu dainuodamas keliose operos versijose.
Taip solistui nutiko ir šiemet: jo Otelui plojo Bazelis, Gracas, Stokholmas.
Bene daugiausia atgarsių sulaukė V.Vyšniausko darbas skandalingojo katalonų režisieriaus Calixto Bieito „Otele“ Bazelio teatre Šveicarijoje.
Su patrakusia šio menininko vaizduote jau susidūrė lietuvių sopranas Aušrinė Stundytė ir tenoras Edgaras Montvidas. Dainininkę jis buvo išrengęs iki apatinių ir įtraukęs į seksualines orgijas D.Šostakovičiaus operoje Belgijoje, o tenorą E.Montvidą buvo papuošęs suknele, aukštakulniais ir moteriška krūtine W.A.Mozarto veikale Vokietijoje. Dabar atėjo V.Vyšniausko eilė.
Vilniečio Otelas, vos pasirodęs Bazelio teatro scenoje, susikruvina rankas į sudaužyto šampano butelio šukes, vėliau išprievartauja ir apspjaudo Dezdemoną (Svetlana Ignatovič), o finale miršta nuo infarkto. Jis – ne mauras, bet šiuolaikiškas baltaodis kostiumuotas vyras.
Kaip pažymėjo kritikai, C. Bieito savo spektaklyje piešia slogų šiuolaikinės smurto visuomenės paveikslą, nuvainikuoja jos patriarchalinius, mačistinius įpročius. Aišku, čia neapsieinama ir be seksualinių scenų, kuriose daugiausia pasireiškia Jagas (Simonas Nealas).
Spektaklyje veikia ir pabėgėliai, įkūnijami choro. Grįžtantį iš žygio Otelą pasitinka ne džiūgaujanti liaudis, o suvargusių pabėgėlių dejonės. Vienas jų pakariamas dėl neaiškių priežasčių.
Kristianas Benediktas, anot kritikų, visiškai pakluso režisieriaus valiai „priartėdamas prie savo galimybių ribos“ ir sukūrė įtaigų, jaudinamą herojų.
Recenzentų nuomone, nepaisant gausaus kraujo ir nukrypimų nuo originalaus siužeto, C.Bieito šį kartą pasirinko santūrią, taupią kalbą, leidusią nesiblaškant klausytis muzikos. Anot jų, spektaklio didžiausias laimėjimas ir buvo muzikinė kokybė, prie kurios prisidėjo V.Vyšniausko stiprus, turtingas, „sukrečiantis viršūnėse“ balsas. Vienas gerbėjas jį palygino su „šiurksčiu deimantu“.
O austrų spauda po spektaklių Stokholme lietuvį netgi lygino su legendiniu Ramonu Vinay dėl tamsaus balso tembro, jo intensyvumo ir audringų atakų. Tačiau gėrėtasi ne tik V.Vyšniausko balso jėga, bet ir gebėjimu perteikti subtilesnius herojaus sielos virpesius.
Rengdamas savo pirmąjį Otelą Vilniuje solistas prasitarė sieksiąs atlikti šią partiją ir pasaulio operos Mekoje – Niujorko „Metropolitan Opera" teatre. Tada tai daug kam sukėlė šypsnį. Tačiau pasaulyje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų gerus Otelo vaidmens atlikėjus. Vieną jų – Pietų Afrikos tenorą Johaną Bothą – vilniečiui jau teko pakeisti, šiam susirgus, aukščiausios lygos teatre – Bavarijos valstybinėje operoje.
Kitą sezoną „Metropolitan Opera“ statys „Otelą“ latvių tenorui Aleksandrui Antonenkai. Kas žino, kaip gali pakrypti reikalai.
